„SOS gyvūnų“ prieglaudos, įsikūrusios Minsko pl. 33a (Vilnius) vadovė Ilona Reklaitytė-Mezenceva neturi tikro kabineto. Išdidžiai kabinetu vadinamame mažyčiam kambarėlyje prieglaudoje – šaldytuvas, stalas, spintelė, ir... vietos nebelieka net kėdei. Visi paviršiai nukrauti vaistais, švirkštais, papildais, vitaminais ir kitais dalykais, be kurių neapsieinama prieglaudoje. Čia nėra net lango.
Bet ir nelabai reikia, nes didžiąją dienos dalį Ilona praleidžia prieglaudoje: valo, tvarko, maitina, vedžioja ar nešioja šunis (senesniems reikia padėti perlipti per slenkstį), keičia kraiką, leidžia vaistus, kapoja malkas, neša vandenį. Kasdien po daugelį kartų pakelia telefoną ir tik retkarčiais skambutis būna teikiantis viltį – kažkas nori išsirinkti beglobiuką arba padėti prieglaudai. Dažniausiai žmonės nori atiduoti augintinį (paplitęs terminas „priduoti“) ar jo jauniklius, prašo, kad kas atvyktų gaudyti kokio nors gyvūno ar padėtų sužeistam.
- Ar daugeliui galite padėti?
- Padedame kiek pajėgiame, ir kartais net kai nepajėgiame, kažkaip stengiamės praplėsti „neguminę" prieglaudą... Priimame ir po avarijų, ir skandintus, ir marintus badu, kurių laukia ilgas atstatomasis laikotarpis. Bet reikia pripažinti, kad neįmanoma padėti visiems, ir net prieglaudų įsikurtų dar 10, ir jos nepajėgtų. Juk viskas priklauso nuo to, ar gyvūnai iškeliauja į naujus namus, ar atsiranda vietos. Todėl labai skaudina, kai žmonės iškolioja, šantažuoja, jei tuo metu negalime tuoj pat suteikti pagalbos. Jei užimtos visos vietelės, kur jį dėti, klausiu, prašau palaikyti bent laikinai, nuvežti veterinarui apžiūrai, nors paskiepyti, bet dažnai jie nieko negirdi... O jei atvyksta, nustemba – kiek pas jus daug šunų!
Taip, daug. Čia kol kas jų namai ir mes jiems įsipareigoję, kad ir kokie jie būtų. Atsitiko taip, kad šiuo metu prieglaudoje susirinkome tikrą „senukų kolekciją“. Jie visi su savo įpročiais, su savo keistenybėmis ir smagumais, - jie tave pamilsta, prie tavęs prisiriša, laukia paglostymo, pakalbinimo. Neįmanoma suprasti, kaip pagyvenusių šunų ar kačių atsisako jų pačių šeimininkai, išmeta it nudėvėtą batą.
Daugybė žmonių pasakytų – kam gelbėjat tuos vargetas, kai pilna jaunų ir gražių, kam juos operuojate. Bet juk kur kas daugiau šansų, kad jauną ir gražų gyvūną priglaus kas nors kitas, jis suras namus, dar ilgai bus mylimas ir laimingas. Tuo tarpu kiek žmonių gali (ir nori) paimti keletą senų, aklų šunelių ar kačių? Todėl mūsų prieglaudoje stengiuosi rasti vietos tokiems bėduliams.
- Tačiau nutinka ir gerų istorijų?
- Laimei, taip, nes kitaip nepajėgtum dirbti. Geros istorijos mus labai palaiko, širdį glosto žinios iš naujų namų apie pritapusius prieglaudinukus. Ir, beje, iškeliauja į naujus namus ne vien jaunikliai, bet ir brandaus amžiaus šunys ar katės, ir netgi senučiukai. Žinoma, tai būna retai, bet tada džiaugiesi dešimt kartų labiau. Kas gali būti geriau negu turėti senatvėje savo, tik savo ramų kampelį, mylintį šeimininką – ir sveikata pasitaiso, ir svorio jie priauga, jei taip pasiseka.
Štai pernai geri žmonės pernai paėmė šuniuką Kaziuką, mažytį pasimetusį seneliuką, darė jam operaciją, ir, nors jis sukelia rūpestėlių, jo negrąžino, kaip kartais daroma, kai savo ramybė svarbiau. Rado namus gal 16-os metų kalytė Pica, špico mišrūnė, atvyko žmonės net iš kito misto jos paimti. Ne taip seniai namus rado nejauni du vilkšunio mišrūnai, Romanas ir Lordas, abu jau pabuvoję „Grindoje“, ir juos žmonės ėmė ne kaip tarnus, o kaip draugus. Turėjome šunelį Juoduką-Akliuką. Jo kiaurai veriančiam žvilgsniui neatsispyrė žmonės iš Kauno.
Didelė laimė, kai savo kažkur nuklydusius neprimatančius, neprigirdinčius keturkojus draugus žmonės per skelbimus suranda mūsų prieglaudoje, ir kiek tada būna džiaugsmo ašarų... Ir pačiam ašaros rieda, matant, kad yra šeimų, kurios savo turimą gyvūną-karšinčių myli ir rūpinasi juo. O juk atsižvelgę į patarinėtojų nuomonę, galėtume tiesiog užmigdyti seną, neperspektyvų gyvūną, ir atsiradusiems šeimininkams atiduoti tik kūnelį... Tačiau mūsų prieglauda yra no-kill tipo, neeutanazuojame gyvūnų, kad būtų daugiau vietos.
- Jūsų pastebėjimais, aklumas šuniui ar katei nelabai trukdo?
- Taip, jie tikrai prisitaiko! Žinoma, lauke akliukui labai sunku ir pavojinga, bet namie – jie puikiausiai gyvena. Namie pati turiu keletą kačių, kurios nemato arba beveik nemato. Manote, jos nežino, kada laikas vakarieniauti, kur statomi maisto dubenėliai, kaip užsikarti ant kelių, kaip žaisti, kaip užlipti ant palangės? Puikiausiai! Kita mano mylima augintinė yra trikojė kalytė Nika. Nika jau irgi senutė, bet nė į galvą nešauna nei man, nei vaikams, kad ja laikas atsikratyti, ji pati geriausia ir protingiausia!
Turime prieglaudoje du aklus jaunus šunis, Marlį ir Rodžerį – abu energingi, draugiški, judrūs. Lankytojai ir nesupranta, kad jie nemato, kol neatkreipi dėmesio, kaip žaliai atsispindi šviesa jų akių gilumoje – abu šuneliai pas mus pateko jau glaukomos pažeistomis akimis ir jiems nebegalima buvo padėti. Beveik nemato arba nemato pagyvenę šunys Karalius, Boružiukas, Grafas. Turime du šunis, kuriems būna epilepsijos priepuoliai. Ramioje namų aplinkoje jie tikrai būtų retesni, nes juos provokuoja išoriniai veiksniai, bet deja...
Mylima mano prieglaudinukė yra pagyvenusi kalytė Kleopatra, kurią rado žmonės iš bado graužiančią krūmų šaknis. O štai Senjoras, kuris pateko pas mus tikrai nuvargęs, ašarotomis akimis, išduotas šeimininko, atsigavo ir laksto su jaunikliu Cezarijum, abu pašėlę ir išdykę. Kai kurie senjorai tikrai dar žvalūs, pavyzdžiui, kalytė Dorotė, kuriai jau gal 13 metų, dievina voliotis sniege, ji tvirta, sargi ir linksma, Aukselis ir Niūra – tikri prižiūrėtojai, viską patikrina, ar teisingai vyksta.
Turime ir „pensininką“ baltą katiną Slibiną, kuris čia meilus, čia irzlus, bet tai jo teisė, o 8-10 metų katinai Benas ir Matroskinas nei nesutiktų, kad jie senjorai...
Kita vertus, jei katytė ar šuo turi tris kojas ar vieną akytę, net nenorėčiau sakyti, kad jie luoši, nes gyvūnai visiškai kitaip nei mes jaučiasi ir elgiasi. Jeigu žaizda teisingai sutvarkyta, jie tiesiog gyvena toliau ir neužsiima savigaila. Mūsų trikojė rainiukė Jonavėlė yra labai puiki katė: žalios akys, meilus būdas, tiesa, ji truputį pavydi, kad neglostytum per daug kitų kačių. Žavinga trispalvė katytė Viva turi vieną akytę, o pamatytumėt, kaip ji žaidžia, kaip dūksta. Pernai rudenį atkeliavo šuo Vaidutis, kurio viena priekinių letenų yra pritraukta prie kūno, „sudžiūvusi“ dar vaikystėje, - jis irgi puikiai prisitaikęs ir neleidžia savęs kitiems skriausti.
- Jūs manote, kad senas ar luošas gyvūnas turi galėti nugyventi savo gyvenimą kiek jam skirta?
- Norėčiau, kad į šitą klausimą galėtų atsakyti mūsų globotinis Nikutis. Tai juodas, gauruotas šunelis, rastas žiemą visiškai sustiręs. Atgaiveliojom. Jis tikrai smarkiai pagyvenęs. Jis seiliojasi, nelabai koordinuotai vaikšto, neretai viduriuoja... Bet jis taip domisi pasauliu, taip džiaugiasi gavęs maisto, išgirdo barškinant puodus – ir jau pastatė ausis! Kiekvienas pasakytų – ai, kažkoks kūtvėla, bet juk tai gyvas padaras, už kurį buvo kažkas atsakingas, tačiau neišsaugojo, paleido, neieškojo, o gal ir paklaidino. Galima sakyti, mes atiduodame Niko ir kitų buvusių šeimininkų skolą už tuos praėjusius draugystės, tarnystės metus, apie kuriuos nieko nežinome.
- Kaip susitvarkote, juk prieglaudoje yra dešimtys gyvūnų, daliai jų reikia rimtos priežiūros?
Darbų, rūpesčių prieglaudoje tiek, kad kartais atsisėdi, susidedi rankas ir galvoji – ar verkti, ar dar neverkti. Bet tai praeina, turi praeiti, nes tu esi atsakingas už juos, už tuos, kurie silpnesni.
Praėjusiais metais mūsų šaunus savanorių branduolys sulaukė naujo kraujo – naujų veiklių savanorių, talkininkų, ir jau lengviau, jau galime vienas kitą pakeisti, kibti į darbus visu pulku. O jei kas nors norėtų prisidėti prie mūsų veiklos, finansiškai ar savo skiriamu laiku, visada būsime dėkingi. Turite pasiūlymų, klausimų – rašykite info@sos-gyvunai.lt
Dažnai susiduriame su požiūriu, kad kam padėti gyvūnams, geriau padėkite kam nors kitam. Tačiau širdžiai neįsakysi, nelaimėlį žmogų visada užjaučiu, tačiau mano pašaukimas – padėti beglobiams naminiams gyvūnams, nes nėra valstybės sistemos, kuri užtikrintų šį rūpestį. Net ir šalyse, kur senos gyvūnų globos tradicijos, prieglaudos dažniausiai savanoriškos organizacijos, tiesa, jose dirba ar savanoriauja dešimtys žmonių, Lietuvoje kol kas tokių vaizdų, kaip mes matome per televizorių – šviesios, didelės patalpos, transportas, įranga, veterinarinės paslaugos vietoje, erdvūs sklypai – nelabai pamatysi, galime tik pasvajoti.
Bet „SOS gyvūnai“ stengiasi eiti ta linkme, mūsų prieglaudoje yra sąlygos veikti veterinarijos kabinetui, moduliniuose nameliuose padaryti patogūs dezinfekavimui paviršiai, yra narvai karantinavimui. Visa tai įrengėme iš 2 proc. paramos, nes finansavimo nei iš valstybės, nei iš savivaldybės ar ES lėšų negauname. Kasmet vis po truputį į kažką investuodavome. Taip įsigijome sklypą, namelius, katilinę, įsirengėme voljerus, apsitvėrėme, pradėjome „SOS gyvūnų“ namelio projektą prie Vilniaus Akropolio.
Labai svarbu, kad sergantiems, seniems gyvūnams, jaunikliams būtų šilta, dėl to lengviau atsikvėpėme, kai prieglaudoje atsirado biokuro katilai ir nebereikia šildytis elektriniais šildytuvais (ypač kad elektros energija labai limituota, nes neturime savo generatoriaus).
O juk kasdien dešimtis gyvūnų reikia pašerti, reikia susimokėti komunalinius mokesčius, - prieglauda tikrai negalėtų gyvuoti be žmonių paramos ir pagalbos.
- Ar girdite kokių žinių iš padovanotų gyvūnų šeimininkų?
- Vienas iš maloniausių dalykų yra išgirsti atsiliepimus, kad viskas klojasi gerai. Labai laukiame tokių laiškų ir nuotraukų.
Pamatę prie prieglaudos tvoros žmogų su šunim, iškart sunerimstame, kad kažką atvežė atiduoti, bet kiek būna džiaugsmo, kai supranti, jog tai šeimininkai atvyko aplankyti su buvusiu mūsų globotiniu, dažnai išaugusiu, išgražėjusiu – gatvėje neatpažintum...
Noriu patikinti, kad prieglaudoje gyvenantys gyvūnai taip pat yra gražūs, protingi, šunys geba mokytis komandų, puikiai prisitaiko namie, nors jiems ne keli mėnesiai, o keleri metai. Svarbiausia rasti savo gyvūną, neimti „pagal grožį“, o klausyti ir proto, ir širdies. Būtina susitarti su visais namiškiais, pasiruošti, kad pirmam sunkumui pasireiškus, nebėgtum atgal į prieglaudą reikalaudamas paimti. Informacijos daugybė, tik reikia netingėti ieškoti, jei kyla klausimų dėl elgsenos ar sveikatos. Esame padovanoję net ir sudėtingo charakterio gyvūnų, kurie valingų šeimininkų buvo išauklėti.
Labai tikimės, kad ateityje, gavus paramą per 2 proc., išgalėsime samdyti dresūros specialistą, kuris bent kartą per savaitę vestų pamokėles. Nors reikia pasakyti, kad dalis šunų patenka pas mus jau mokėdami komandas, deja, nei tai, nei veislė jų kartais neišgelbėja nuo beglobio likimo. Bet stengiamės, kad tas buvimas prieglaudoje jiems neprailgtų, reklamuojame, ieškome jiems tinkamiausių namų. Tam labai padeda internetas, taip pat ir Ikrauk.lt rubrika. Esame dėkingi visiems, kas padeda susimokėti už skiepus, vaistus, sterilizacijas. Be gerų žmonių paramos niekas nepajudėtų iš vietos.
Pas mus atvyksta ir mokyklų klasės, vykstu ir aš pati į mokyklas ar darželius - tai vadiname Gerumo pamokėlėmis. Nors ir tenka atitrūkti nuo kasdienių svarbių darbų, šviesti jaunąją kartą, manau, labai svarbu. Juk tai jie kurs būsimą Lietuvą, jie spręs, kaip elgtis su beglobiu ar augintiniu - savanaudiškai ar dorai.
