Vasario mėn. eilinio skambučio iš Jurbarko komunalinio ūkio darbuotojų, kad keletui šunų jau suėjo 14 dienų terminas ir jie turėtų būt migdomi. Tarp tų šunų yra galimai kovinis, visas randuotas bei visą kaimą savo išvaizda ir laisve gąsdinęs patinas, dėl kurio dar perklausė ar tikrai mes ir jį imsime ar… Žinodami, kad „kovinių" šunų įvaizdis dažnai būna mūsų pačių mitų atspindys, mes nuvykome paimti visų tuo metu buvusių šunų.
Jurbarko komunaliniame ūkyje, vienam iš voljerų, ant būdos sėdėjo ir drebėjo jis - rūstaus ir pakankamai įtikinamo „veido” šuo . Apžiūrėjus, paglosčius pasirodė, kad jis nėra toks siaubūnas, o mielas ir draugiškas šuo. Tačiau kelionė namo su juo neprailgo, vidurį kelionės iš metalinio narvo išlindo kaip Koperfieldas, dėl galimo konflikto tarp patinų - vienas iš jų tuo metu taip pat buvo mašinoj - iššokome iš beveik važiuojančios mašinos nusiteikę skirti šunis, o Rublis pasirodo tenorėjo lauke atlikti reikaliukus... Grįžęs iš pievos įsitaisė ant priekinės sėdynės ir taip draugiškai parvyko su savanorėmis į Kauną.
Šunelį iš karto nuvežėme pas veterinarus kastracijai, ir pradėjome ieškoti jam naujų namų. Susidomėjusių šiuo šuneliu, deja, bet nebuvo. Greičiausiai dėl savo grėsmingos išvaizdos jis tepatraukdavo jaunuolių žvilgsnį, manančių, kad su tokiu šuniu jie atrodytų „kietai". Atsakingų šeimininkų jam surasti nesisekė, galbūt vėlgi dėl išvaizdos, galbūt dėl būdo (jis kai nori gali būt tikrų tikriausia griaunamąja jėga), taip ir leido dienas prieglaudoj.
Buvo atsiradę žmonės, kuriems pagailo Rublio ir jie paėmė jį laikinai globai iš kurios mūsų Rublis - Fūristas - Bėglys sugebėjo net tris kartus pabėgti... Vieno pabėgimo metu, jis lyg niekur nieko nuėjo pasivaikščioti po prekybos centrą… Praėjusią savaitę jis ir vėl pabėgo, ir vėl mes važiavome susigrąžinti savo bėglio iš dar vienos gyvūnų kontrolės tarnybos...
Praėjęs šeštadienis nebuvo niekuo išsiskirianti diena, prieglaudoje besidarbuojantys savanoriai pritrūko statybinių medžiagų ir vienas iš jų sėdo mašinon važiuoti į prekybos centrą, visi žinojo Rublio aistrą kelionėms, todėl ir šį kartą jis sėdėjo šalia savanorio. Neįtikėtina, bet kaip tik čia jį ir pamatė tikrieji šeimininkai.
Mes negalėjome patikėti, kad taip iš tikrųjų galėjo nutikti, prieš 5 metus, kai mūsų Rubliui, kurio tikrasis vardas Dikas, buvo vos dveji metai, jis pabėgo iš savo namų... Šeimininkai visur jo ieškojo, tačiau šuo taip namo ir nesugrįžo. Kaip jis nukeliavo į Jurbarką - išlieka paslaptimi, kaip jis praleido visus 5 metus - taip pat didžiulė mįslė. Šeimininkai labai džiaugiasi susigrąžinę savo šeimos narį, o mes su nuostaba vartome albumą, kuriame mažojo Diko nuotraukos.
P.S. šeimininkai labai daug keliaudavo ir visada visur su savimi imdavo šunį - štai iš kur aistra kelionėms automobiliu.
Ši nepaprasta istorija įkvepia mus - VŠĮ Penkta koja kolektyvą - ir toliau vykdyti savo veiklą - padėti beglobiams surasti namus. Prisidėkite prie mūsų.
