Kai pasižiūri į keturkojų letenėlės juodą delnelį- atrodo visi jie panašūs. O likimai kažkodėl visų skirtingi, margi, įvairūs. Vilkšunio Malyšo (tokį vardą gavo iš pirmųjų šeimininkų, kurie jau seniai savo ištikimą draugą pamiršo) likimas- itin vingiuotas ir dar nežinia, kas jo laukia ateityje.
Pirmuosius šešerius savo amžiaus metus Malyšas turėjo namus. Buvo sotus, džiaugėsi žmonių draugija. Niekas jo neskriaudė, bet ir meilės per daug nerodė. Tiesiog tokie žmonės buvo šalia Malyšo. Šuo jiems- tik sargas, kuris savo išvaizda turi gąsdinti neprašytus svečius. Bet didelis Malyšo trūkumas buvo tas, kad jis norėdavo kartais ėsti, o kai paėsdavo- dar ir krūveles palikdavo. Žodžiu, šeimininkai nutarė, kad gana: pakentėjo šešerius metus tokius didelius Malyšo trūkumus, o dabar metas į„Grindą''. Tegu jį ten sudoroja.
Na, bet patekti į „Grindą'' ne visiems lemta. Prie vartų- geltonųjų gyvybės vagonėlių kontrolė ir griežti vagonėlių kontrolieriai, visomis galiomis kovojantys už gyvybę. Tad Malyšo šeimininkai „Grindos'' durų nepasiekė, o savo ištikimąjį draugą perdavė į angelų-sargų rankas. Taip pilnas gyvenimo džiaugsmo, dar vis jaunas ir sveikas vilkas buvo išgelbėtas nuo mirtino adatos dūrio.
Toliau Malyšui ėmė dar labiau sektis. Vieną dieną į vagonėlius atvyko šeima- moteris ir keli jos vaikučiai. Krito į širdį visiems švelnus Malyšo žvilgsnis ir galinga išvaizda. Taip didysis vilkas atsidūrė naujuose savo namuose. Nebuvo tai turtais pertekę namai. Nuolat į duris belsdavosi pusgirčiai kaimynai. Šeima tada tirtėdavo iš baimės, jautėsi nesaugiai. Bet Malyšas greitai šį reikalą sutvarkė. Kai vieną kartą duris ėmė laužti nepageidaujamas svečias, grąsindamas šeimos gležnai moteriai ir jos vaikams, Malyšas taip pamokė įsibrovėlį, kad tas išlėkė suplėšytom kelnėm ir kruvinu užpakaliu. Daugiau į šiuos namus nesibrovė niekas. Tai buvo namai, į kuriuos šiluma šaltuoju metų laiku ateidavo vėliau nei kitur. Ir kai vaikams būdavo šalta miegoti, Malyšas įsilipdavo į lovą ir savo šiltu minkštu kailiu šildydavo sustirusius vaikų kūnelius. Štai taip gyveno visi kartu: turtais nepertekusiuose, bet meilės kupinuose namuose.
Deja, tai truko apie metus. Moteris, kasdien kentėdama materialinį nepriteklių ir matydama, kad jos šeimai daug ko trūksta, nutarė palikti Lietuvą ir vykti sotesnio gyvenimo ieškoti už jūrų marių. Malyšui, kad ir kaip mylėtam, kartu nepakeliui. Verkė visi: ir ji, ir jos vaikai, ir Malyšas. Bet kito kelio nebuvo. Malyšui teko grįžti į geltonuosius gyvybės vagonėlius. Žinoma, meilės ten nestokos. Bet vagonėliuose- ankšta gerąjam vilkui. Jam gyvybiškai svarbu turėti savąją šeimą, savąją erdvę. Tai vilkui yra didžiulė vertybė, nes tai jis gali ginti, saugoti. Nes tam jis yra sutvertas.
Suteikite Malyšui nuolatinius, mylinčius, pastovius, saugiu ir jau PASKUTINIUS namus. Tebūnie jo juodame delnelyje bus įrašyta laimingo likimo linija.
Dėl Malyšo pasiteirauti galima: 8-616-15454 Indrė, 8-620-84464 Lina
