Be priežiūros, be maisto, be šviesos ir be šilumos liko trys (kaip tuomet manėm) pusantro mėnesio šuniukai. Apie nelaimę pranešusi kaimynė buvo susikrimtusi dėl mažylių likimo, pasakojo, kad ji šerdavusi jų mamą, kad butas, kuriame glaudžiasi šuniukai, priklauso asocialiems asmenims, kurie jį pavertė landyne, nuolatine triukšmo ir girtavimų vieta.
Nieko nelaukę išsiruošėme į gelbėjimo operaciją! Viena buvo aišku – šuniukams tame bute visiškai nesaugu. Mus atvykusius pasitiko kaimynė, kuri ir palydėjo į tą vietą, kurią kažkas vadina namais... Čia pasitiko klaiki šiukšlyno smarvė ir keturi, (gal penki) žmonių siluetai pakampiuose. Visiška tamsa, alaus butelių kontūrai ir pasitikti atbėgusi „cypliukų kompanija“. Iš pradžių nuogąstavome, kad šeimininkė gali prašyt išpirkos už šuniukus, ar dar blogiau –liepti nešdintis ir net nesileist į pokalbius. Šiuo atveju likome maloniai nustebinti: nelaiminga moteris atidariusi duris vis dėkojo, kad atvažiavome ir suprato, kad mažiems šuniukams tai pavojingos sąlygos augti, o ir jai pačiai būtų vargas visus išmaitinti.
Iš tamsos sugraibsčiusi tris dar visiškai mažyčius pūkų kamuoliukus, pati padėjo sudėti į dėžutę ir jau buvo belinkinti geros kelionės, bet... Kambaryje kažkas bejėgiškai vis dar šaukėsi pagalbos. Kažkur slėpėsi (o gal buvo paslėptas) dar vienas šuniukas, kurio žmonės nenorėjo atiduot. Žinojom, kad be visų mažylių iš čia tikrai neišeisime. Po trumpų įkalbinėjimų ir pažado, kad šuniukams surasime pačius geriausius namus, kad jie visi nusipelnė gyventi vienodai laimingai, iš po lovos buvo ištrauktas ir paskutinysis berniukas.
Vietoj žadėtų trijų, parsinešėme keturis mažylius, kurie netrukus jau turškėsi vonioje nusiplaudami nuo savęs visus nepageidaujamus kailio gyventojus ir įsigėrusį landynės kvapą. Turbūt čia pirmą kartą jie išvydo elektros lemputę, paragavo švaraus vandens ir ryžių košės su vištienos gabaliukais. Turbūt pirmą kartą juos šiąnakt sušildė ne mamytės šiluma, o plastikinis buteliukas su karštu vandeniu...
Kokie jie? Šuniukai, kurie pasaulį išvydo landynėje... Galbūt nepatikėsit, bet patys geriausi! Garbės žodis, dar niekad nemačiau tokių guvių mažylių, kurie vos išvydę žmogų taip žaibiškai vizgintų mažojo piršto dydžio uodegėlę! Kaip be jokios baimės jie puola ant kelių, laižo rankas, vaikiškai kandžiojasi ir kviečia pažaisti. Akivaizdu – jie pratę prie būrio žmonių ir dėmesio, todėl kol kas palikti vieni dar rengia koncertus – kas garsiau pačiulbės.
Trys nuostabios kalytės ir vienas rimtas vyrukas kol kas apsigyveno VšĮ „Naminukų“ vonios kambaryje, bet nekantriai laukia tikrų šeimininkų! Šuniukai bus visai nedidukai, visiški kambarinukai – garsiai los, bet nekąs. Gyventi pasiruošę tik namuose ir, kaip jau jiems pažadėjome, tik su geriausiais šeimininkais! Gal tai Jūs?
Dėl mažylių galite kreiptis į Edgarą 8 671 90721!
