Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 6d. 12:47

Išduotųjų viltis: „Viskas bus gerai, mažuti“

Įkrauk reporterio nuotrauka /

Mūsų gyvenimas prasideda ne nuo vaikystės. Jis prasideda tada, kai sutinki Žmogų, kuris tave paima ant rankų, priglaudžia ir pasako tuos stebuklingus žodžius „viskas bus gerai, mažuti".

Mūsų gyvenimas prasideda ne nuo vaikystės. Jis prasideda tada, kai sutinki Žmogų, kuris tave paima ant rankų, priglaudžia ir pasako tuos stebuklingus žodžius „viskas bus gerai, mažuti".

Vieną dieną taip atsitiko ir man, Toks Žmogus atėjo į benamių gyvūnų sanitarinę tarnybą, kurioje tuo metu buvau, paėmė mane ant rankų ir pasakė šiuos stebuklingus žodžius. Bet iš karto tuo patikėti būna labai sunku. Todėl nepatikėjau ir buvau piktas, nes Tas Žmogus nieko nežinojo apie mano gyvenimą. Jis nežinojo, ką turėjau iškentėti ir kaip gyvenau, jis nežinojo, kad jau netikiu niekuo, nes kas gali būti gero, kai tave išduoda, kai palieka likimo valiai, kai pasirašo nuosprendį ant tavo kortelės „po 14 dienų bus eutanazuotas".

Aš jau turėjau mirties nuosprendį ir jį pasirašė mane atnešęs žmogus. O tada atėjo Tas Žmogus ir pasakė šiuos stebuklingus žodžius. Tačiau kaip ir sakiau, nepatikėjau ir nugrimzdau į depresiją. Aš nesu kažkoks gražuolis. Esu paprastas juodai baltas katinas. Nesu ir jaunuolis. Kam galėčiau būti reikalingas? Visi nori mažų, jaunų, gražių... Mane apgyvendino narve, kiekvieną dieną kalbino, glostė, pridėdavo skanaus maisto. Tas Žmogus ateidavo dažnai ir visada mane glaudė bei kartojo šiuo žodžius „viskas bus gerai, mažuti". Bet vis nebuvo. Gal todėl kad susirgau depresija, o gal todėl kad aplink mane buvo ir kitų panašaus likimo brolių, aš peršalau, pradėjau dusti, nebenorėjau nieko valgyti.

Tada vėl atėjo Tas Žmogus ir nuvežė mane į kliniką. Jaučiausi iš tikrųjų labai prastai. Girdėjau kaip kiekvieną dieną paklausti apie mano sveikatą skambino Tas Žmogus, o mane gydanti gydytoja sakydavo „Bugis jaučiasi labai prastai, kritinė padėtis, nežinau ar išgyvens". Tas Žmogus mane lankė ir klinikoje ir vis kartojo „viskas bus gerai, mažuti". Ir aš įveikiau krizę, pradėjau laisviau kvėpuoti, atsirado apetitas. Tada vėl pasirodė Tas Žmogus ir nuvežė mane atgal - į narvą, kuris, atrodo, tapo mano namais. Tik ar narvas gali būti namai? Narvas varžo mano judėjimo laisvę, negaliu žiūrėti net pro langą, nes jis ne prie mano narvo. Aš viską girdžiu ką prie mano narvelio tapusio mano namais kalba žmonės. Jie su  užuojauta sako: „kas gi jį paims, kam jis reikalingas, jis tik užima narvą ir mes negalime padėti kitiems".

Aš tik gūžiuosi nuo jų šnekų tolimiausiame savo narvelio kampe ir tyliai tupiu. Tada prieina Tas Žmogus ir sako: „viskas bus gerai, juk negali būti, kad nėra daugiau nei vieno Žmogaus, kuris ištiestų pagalbos ranką, paglostytų ir pasakytų tuos pačius žodžius: dabar jau viskas bus gerai". Kartais tuo tikiu, kartais nelabai. Kartais atrodo, kad turiu tik Tą Žmogų, kuris manimi rūpinasi, glosto ir suteikia vilties, kad viskas bus gerai.

Šį laišką rašau ne dėl savęs. Rašau dėl To Žmogaus. Man jo labai gaila. Jis dažnai ateina, glosto mane ir aš jaučiu kaip jam skauda, kad aš vis čia, kad niekam manęs nereikia. Žinau, kad Tas Žmogus negali manęs paimti namo, nes jau priglaudė daug panašaus likimo išduotųjų. Jaučiu kaip jis pergyvena dėl manęs, nepaliauja kartoti „viskas bus gerai, mažuti", ir aš jau beveik imu tikėti, o gal tikrai....viskas bus gerai...gal tikrai kažkam tapsiu reikalingas. Man labai daug net nereikia. Tik laisvai praeiti, pagulėti ant palangės ir...paspoksoti pro langą. Ir dar labai noriu, kad išsipildytų šie žodžiai „viskas bus gerai".

Tuomet tikrai patikėsiu, kad ir mano pasaulyje būna stebuklų.

Tel. Nr. 865244093, 865354521

Organizacija: Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD), Vilniaus skyrius

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt