Jaunas žavus katinas ieško namų

Jei svajojate turėti baisiai gražų, jaukų, smalsų, žaismingą, truputį chuliganišką, tikrą smaližių, murkliuką ir apskritai ypatingą katiną, sukluskite. Pristatau jums Naruto!

Na, manau, įrodinėti, kad gražus, turbūt nereikia. Kailiukas žvilgantis, akys gintarinės, o ta ryški oranžinė spalva iškart pakelia nuotaiką. Dar Naruto gali pasigirti dryžuota ir stora kaip lemūro uodega.

Katinėliui 6 mėnesiai. Gyvenimas jo prasidėjo kažkokiame nesvetingame kieme po laiptais, kur jį ir jo broliukus bei sesutes atsivedė mama. Kiemas buvo tikrai nesvetingas. Kažkokia pikta boba (sunku ją pavadinti moteriške) nepakentė atsiradusių mažylių ir išnaikino juos. Naruto liko pas mamytę vienintelis. Ar būtų išgyvenęs? Vargu...

Atnešė jį viena moteris į „SOS gyvūnų“ prieglaudą dar visai mažytį. Buvo rugpjūtis. Naruto žiopsojo nelaimingas iš boksiuko, toks mažas, vienišas nulėpausis (buvo toks mažytis, kad ausys normaliai nestovėjo). Kur ten, jis nė ėsti normaliai nemokėjo... Tačiau reikia pasakyti, kad labai greitai, kad ir koks kruopa būdamas, jis visko išmoko. Ir kraiko dėžutę susirado, ir konservus siurbti, ir klibinkščiuoti po kambarį...

Kokį dar kambarį? Na, Naruto prieglaudoje pabuvo gal pusdienį, o paskui iškeliavo į namų globą. Bet viskas, tas „žiurkėnas“, kuriuo buvo iš pradžių, pradingo. Dabar Narutukas – stiprus, išpuoselėtas, didelis katinėlis. Jau paskiepytas du kartus, akytės skaisčios, ausytės stačios, žandai platūs.

Jam pusė metų, bet dydžiu beveik pasivijo suaugusias tetas kates, tik svorio jam dar trūksta. Bet jis tikrai dar nesustojo augti! Tad jei ieškote kišeninio gyvūno, geriau rinkitės jorkšyro terjerą ar smiltpelę.

Jo būdas – kaip visų jaunų katukų, na, ir dar... jis labai mielas. Kai pasižiūri savo apvaliomis kaip sagos akytėmis, dar kniurkteli – mrrmiau? – kaip jam gali atsakyti? Tada:

imi katinėlį ir keli, nes jis labai nori ką nors, ko pats nepasiekia, pačiupinėti.

arba

„na gerai, imk tu tos grietinės šaukštelį, kad jau toks amžinai alkanas..."

arba

tiesiog paglostai, o jis tau prrrr, prrrr

Kadangi nuo pat mažens augo su žmonėmis (ir kitomis katėmis), Naruto yra visai naminis ir socializuotas. Žinoma, pirmą kartą matomą žmogų jis gali priimti kaip savą, o gali ir truputį pasislėpti, bet nerūpestingas jo būdas neilgai trukus priverčia atslinkti pasmalsauti, pauostyti, pažiūrėti į akis, gal kuris nors ištirps?

Į kokius namus atiduodamas Narutukas?

Tik į labai labai gerus. Tokius, kur jį ims ne iš gailesčio, o pamils už jo gerąsias savybes ir atlaidžiai žiūrės į jo išdaigas.

Kodėl kažkas gali imti gailėtis, turbūt jau supratote – Naruto yra trikojis katinukas.

Toks jis atkeliavo iš lauko, kokią traumą patyrė, dabar nesužinosime. Po kelių mėnesių jam kojytės bigė buvo patrumpinta Jakovo klinikoje, nes užsigaudavo. Dabar viskas jau užgijo. Naruto, kaip ir anksčiau, laksto, laipioja ir šokinėja (tik ne taip aukštai, kaip kitos katės), prausiasi, eina gražiai į kraiko dėžę, žodžiu, elgiasi kaip ir kiti. Patikėkite, jis tikrai nedepresuoja dėl to, kad yra trikojis. Jis ne žmogus, jis katinas, ir prisitaikė prie dabartinės situacijos geriausiai, kaip tik gamta leido.

Taip, kai jis greitai bėga, jį užneša į šoną, bet na ir kas? Taip, kai jis nori ant sofos, pirma priekinėmis letenomis įsikimba ir šoktelėjęs prisitraukia, bet na ir kas?

Todėl labai noriu rasti Narutukui šeimininkus, kurių varomoji jėga bus ne užuojauta – jam jos nereikia – o susižavėjimas šiuo šaunuoliu. Ir tokiems, kurie žinos, ką atsakyti nemandagiems svečiams ar giminėms, kurie priekaištaus, kad „pasiėmėt kažkokį invalidą“.

Kurie rūpinsis tiek, kiek jam skirta ir visada mylės.

Jei norite susipažinti su Narutuku, paskambinkite 8650 74 841 arba parašykite skruzdelynas@gmail.com. Jis gyvena namų globoje Vilniuje. Dovanojamas su „SOS gyvūnų” dovanojimo sutartimi. Į kaimą ir ten, kur neprižiūrimas galėtų išbėgti į kiemą, nedovanojamas.

Na, ir jei norite dar daugiau apie jį sužinoti, pamatyti, kaip augo, jūsų dėmesiui – Narutuko dienoraštis: https://sites.google.com/site/katinelisnaruto/home/mano-dienorastis