Kalytė. Maždaug 2 metų. Sterilizuota. Vidutinio dydžio. Patekimo į prieglaudą istorija: paskambinęs žmogus pasakė, kad po pamatu kalė šiom dienom atsivedė šuniukų. Nuvažiavę savanoriai visus surinko ir atvežė į prieglaudą.
Pirmi mėnesiai prieglaudoje: laukinis padaras, prie kurio niekas negali prieiti. Pamačiusi besiartinant – pasitrauks, užspeista į kampą – kąs. Saugus atstumas – pora metrų. Pasiekimai: atsitūpęs ant žemės jauti, kaip priėjusi iš nugaros labai atsargiai uosto; kartais paima skanėstą iš rankos - jeigu yra kur pasitraukti ir nebandai jos paliesti; visur sekioja paskui likimo draugą Dryžių – minimali galimybė kontroliuoti šuns judėjimą.
Nusprendžiau, kad galiu sau leisti paimt po vieną šunį iš prieglaudos sutvarkymui į laikiną globą. Paprašiau Smiltės. Nes per ~4-5 mėn. prieglaudoje jos nepavyko nė kažkiek prisijaukinti. Nes nelabai mačiau prasmę jos tokiam egzistavimui - pasmerkta taip ir nugyventi prieglaudoje, net be galimybės išeiti pasivaikščioti. Taip, gyvenimu man to pavadinti liežuvis neapsiverčia. Ir ne tai, kad juos ten kankintų ir nevedžiotų – niekas negali tiek prieiti, kad užsegtų pavadį.
Spėjama praeitis: daužyta ir nemylėta. Viso nueito kelio nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad ji pas mane nuo birželio pradžios, ir kelias tikrai buvo ilgas ir sunkus. Kažkuria prasme tai yra tobulas šuo gyventi namie – ji nieko neima, niekur nelipa, nieko negadina. Jeigu daro kažką, kas negalima, užtenka vieną kartą rimtu balsu tai pasakyti. Viskas. Šventa. Ji daugiau niekada to nedarys. Ramiai važiuoja mašinos bagažinėje. Yra visiškai nekonfliktiška su kitais šunimis. Paleista palakstyti niekur toli bėga.
Tai, ką turim šiai dienai likusio "laukinio". Kuo labai džiaugiuosi – pagaliau pakilusia ir vizgančia uodega – pagrindiniu šuns nuotaikos indikatoriumi. Tai ir buvo tas taškas, kai supratau, jog metas pradėti ieškoti jai namų. Taip, jai baisu. Bet baisu – ar baisoka – gali būti dar ilgai. Svarbu, kad tame jau atsiranda pasitikėjimas. Dabar labiausiai jai reikalingi mylintys šeimininkai. Jai reikia gyventi kartu su žmogumi – bijau, kad įkurta kieme ji labai greitai vėl tas baili ir nepasitikinti žmogumi.
Šiuo metu Smiltė grįžusi į Tautmilės prieglaudėlę, leidžiasi glostoma, prisegti pavadėlį ir išvesti lauką jokių problemų nėra, netgi buvo atsigulusi ant kelių... Ji drąsiai priėjusi baksnoja nosyte, prašo skanesnio kąsnelio - taip buvo išmokinta, tą ir daro. Tai labai ypatingas šuo, kuris žvilgsniu daug ką pasako ir viską supranta. Galite tiesiog atvykti jos aplankyti. Tad Smiltė labai laukia savo išrinktųjų!
Jeigu susidomėjote skambinkite Simonai 865538244
