Mielas Kalėdų Seneli,
mano vardas Meilutė, esu poros metukų draugiška rainiukė. Dar niekada nerašiau Tau laiško, bet tik todėl, kad nežinojau, kas tos Kalėdos. Man, bename tapusiai meiliai naminukei, tai tebuvo dar viena šalta žiemos diena, neįprasta nebent tuo, kad konteineriuose atsirasdavo ypač daug visokių likučių ir atliekų, tad tądien ir aš gaudavau pavalgyti, nes paprastai tekdavo tenkintis tik tuo, kas likdavo nuo nedraugiškų laukinių gatvės kačių pietų. O dažnai nelikdavo nieko, bet dabar ne apie tai.
Brangus Seneli, žinau, kad Kalėdos dar negreit ir kad dabar yra gerokai per anksti rašyti Tau apie savo slaptą svajonę, bet mano padėtis tokia, kad daugiau į ką kreiptis neturiu, tik į Tave. Seneli, būk geras, nelauk Kalėdų ir padovanok man šeimininką - žmogų, kuris mane ištikimai mylėtų, kaip ir aš jį, kuris pasidalintų su manim savo namų ir širdies šiluma, kuris neleistų grįžti atgal į nesvetingą gatvę, kurioj manęs niekas nelaukia, tik ta pati žiauri kasdieninė kova už būvį, kurią buvau jau beveik pralaimėjusi. Sakau, beveik, nes manęs pagailėjo ir į pagalbą atskubėjo mane jau kurį laiką nuo kitų gatvės kačių apginanti ir sotesnį kąsnelį padovanojanti Asta. Mano geroji Asta.
Tai ji man ir papasakojo apie Tave, Kalėdų Seneli, kad tu gali išpildyti didžiausius gerų katinukų troškimus. O aš buvau gera, Seneli, labai gera, tikrai, jei ką, paskambink Astai (telefonas ten kažkur žemiau), prie kurios darbovietės aš glaudžiausi, ji patvirtins. Visą laiką stengiausi draugiškai sutarti su kitom benamėm katėm, nors jos visai nenorėjo draugauti. Nė karto neįdrėskiau Astai, kaskart, kai ji ateidavo manęs pamaitinti, būdavau meili, klusni, glaustydavausi ir murkdavau. Dabar aš veterinarijos klinikos stacionare, bet ir čia niekam nekeliu problemų - netriukšmauju, nesidaužau narve, nesidraskau ir nepykstu. Ir tvarkingai einu į kačių dėžutę, kad stacionaro gyvūnus prižiūrinčioms tetoms nereiktų labai vargti tvarkant mano laikiną būstą.
Bet aš labai noriu turėti savo namučius, savo žmogų, tokį gerą ir rūpestingą kaip mano geroji Asta, kuriam ant kelių galėčiau murkti ilgais žiemos vakarais, kurio laukčiau grįžtančio iš darbo, kurį paguosčiau, kai liūdės, ir su kuriuo dalinčiausi jo džiaugsmu.
Deja, bet Asta negali manęs pasiimti pas save. Ji jau turi dvi katytes, nors buto šeimininkai dėl antrosios jau buvo labai nepatenkinti ir apie trečią negali būti net kalbos, nes tada ir Asta taptų bename, kaip aš. Kita mano bėda yra ta, kad gydytoja, kuri mane sterilizavo ir paskiepijo, sakė, jog nešioju FIV virusą, visai nepavojingą žmonėms, šunims, graužikams ir paukščiams, bet kuriuo galiu užkrėsti kitas kates. Pati nesergu jokia liga, tik va turiu tą nelemtą virusą. Štai dėl to, brangus Seneli, manęs nepriėmė nei viena katinukų prieglauda (tikrai ne dėlto, kad aš būčiau pikčiurna ar nevala). Ir Asta negali. O aš taip noriu, taip labai labai noriu namo, nes, nors Asta ir lanko mane kasdien, bet kai tik ji išeina, man tampa labai baisu. Žinai, kodėl, Seneli?
Nes labai bijau, kad ji nebegrįš, ir aš vėl liksiu vieniša, kaip iki šiol. Tu tikriausiai nežinai, ką reiškia vienatvė, juk turi tiek daug elfų ir elnių, kurie nuolat zuja aplinkui, o mane vienatvė slegia nepakeliamai, nes aš taip mėgstu bendrauti, taip dievinu glostymus ir pakasymus, nenustoju murkti vos pamačiusi man besišypsantį veidą ir nenulipu nuo kelių, jei tik man leidžia ant jų užlipti. Nebenoriu atgal į gatvę, Seneli, nebenoriu, bet žinau, jog klinika negalės visą laiką manes laikyti, o mano geroji Asta neišgalės visą laiką mokėti.
Taigi dar kartelį prašau, brangus Seneli, nelauk Kalėdų, padovanok man gerą supratingą šeimininką dabar, šeimininką, mylintį katytes, bet šiuo metu jų neturintį. O gal tu norėtum būti mano šeimininkas, Seneli? Ne? Negali, kaip ir Asta? Na matai, kaip man reikalingi namai. Taigi labai prašau, brangus Seneli, nelauk Kalėdų...
Tavo Meilutė
P.S.: paprašyk šeimininko, kad paskambintų gerajai Astai (8 634 46692), ji parodys kelią pas mane. Oi, kaip laukiu, labai labai! Mrrrrrr...
