Dabar populiaru
Publikuota: 2012 sausio 3d. 18:11

Kalinio nr. 195 laiškas Tau

Įkrauk reporterio nuotrauka /

Labas! Kaip tavo šventės? Nekaip? Ar girdžiu tavo balse liūdesį ir susierzinimą? Mano irgi nelabai. Žinai, atsižvelgiant į tai, kur dabar esu, pasigirti nelabai kuo turiu. Sėdžiu. Taip, esu kalinys. Ne, ne Lukiškėse. Turime savo kalėjimą. „Grinda" vadinasi.

Labas! Kaip tavo šventės? Nekaip? Ar girdžiu tavo balse liūdesį ir susierzinimą? Mano irgi nelabai. Žinai, atsižvelgiant į tai, kur dabar esu, pasigirti nelabai kuo turiu. Sėdžiu. Taip, esu kalinys. Ne, ne Lukiškėse. Turime savo kalėjimą. „Grinda" vadinasi.

Kai kuriems tenka iki gyvos galvos, kiti išeina anksčiau. Kaip kam pasiseka. Blogai tik, kad nė vienas nežinome, kokį nuosprendį paskelbė likimas. Jei žinotume, būtų kitaip. Na, tarkime, žinai, kad jau su visam, tai net ir nesistengi. Tiesiog guli sau ir lauki. Kol vieną dieną tavęs ateis palydėti į TEN. O jei žinai, kad tik kuriam laikui, nesvarbu kokiam, tuomet gali ruoštis naujam gyvenimui. Laiko - į valias. Gali pergalvoti, pavyzdžiui, ką darei ne taip, ir pasižadėti daugiau niekada taip nedaryti. Arba iš kameros kaimyno išmokti paduoti leteną. Arba pabandyti vėl pamilti žmogų. Arba pabandyti neprarasti savyje jau esančios meilės. Sakau, laiko į valias.

Žinai, vis pasvajoju, kaip gera būtų susitikti. Dviem pagyvenusiems vienišiems vilkams (esu girdėjęs taip sakant, gerai skamba). Aha, aš truputį vilkas. Nežiūrėk, kad mano uodega pašiurus ir perkaręs esu kaip koks ciucikas. Rimtai, žiūrėk man į akis - juk jose yra visa tūkstantmečių, kai esame greta, istorija. Baisu, sakai? Tai čia ne apie baisumus. Čia apie drąsą ir ištikimybę, apie laukinę širdį, apie kūno šilumą, kuria, prisimeni, dalijomės dar tada, kai gyvenome urvuose. Aš vis dar ją jaučiu. Ji teka mano gyslomis. Ir tavo, sakai? Geras! O pameni, kaip kartu medžiojome, kaip naktimis saugojau tave, tavo vaikus ir tavo gentį. Paskui - tavo rūmus ir tavo lūšnas. Tavo gyvulius ir tavo auksą. Pameni, kaip gindamas tavo šalį lindau po tankais su sprogmenimis ant nugaros. Dar mokėjau kalnuose ieškoti pasiklydusiųjų, po griuvėsiais - gyvųjų ir žuvusiųjų. Aha, dar mokėjau prakalbinti vaikus, kurie, kaip sakė gydytojai, niekada neturėjo prabilti, o seni, jau šį pasaulį paliekantys žmonės žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Kažkada dar mokėjau cirko arenoje šokinėti per degantį lanką, atnešti tau šlepetes. O pameni, kaip jaukiai kartu tylėdavome vakarais. Ne, man labiau patiko, kai tu man pasakodavai apie savo džiaugsmus ir vargus. Pameni, net ir niekuo negalėdamas tau padėti, buvau su tavimi visa širdimi.

Ak, kaip gera būtų vėl susitikti. Pabūti kartu nors tą trumpą laiką, kuris man dar liko. Žinai, senstu. Bet tik kūnu. Širdis mano - kaip Feniksas, kuris visuomet atgimsta iš savo paties pelenų. Matyt, ta vidinė ugnis dega visuose. Bet žinai, ugnis, prie kurios niekas nesišildo, niekas nemąsto žiūrėdamas į liepsnas, yra betikslė. Aš taip nemoku. Taip neturėtų būti. Man žiauriai reikia išteisinančio nuosprendžio. Aš nekaltas. Tikrai. Visi mūsiškiai taip sako, ir, žinai, jie visi teisūs. Tik aš dar neturiu advokato. Kuris ateitų ir pasakytų: „Jis - nekaltas, aš juo tikiu. Aš užtikrinu, kad daugiau jis nepaklius į šunėtvarkos akiratį, nes nuo šios dienos pradeda naują gyvenimą!". Pasakytų taip, kad visi patikėtų. Ir, žinok, paleidžia. Jau daug tokių buvo. Nesiginčysiu, kai kurie sugrįžta, bet labai retai. Tie, kurių advokatai patys nepatikėjo savo žodžiais. Bet tik ne tu!

Žinai, aš jau turiu planą. Išėjęs baigiu sveikti (ai, koja skauda, bet tai toks niekalas), pradedu sportuoti (na, žinai, pasivaikščiojimai ir pan.), priaugu šiek tiek svorio (kad gražiau atrodyčiau greta tavęs) ir gyvename sau gražiai. Rytais ir vakarais einame pasivaikščioti. Netoli ir neilgai, žinai - nebejaunas gi, ne koks mažvaikis. Aš sau ramiai cimpinu greta, pasiuostinėdamas, tau kompaniją palaikydamas. Laisvalaikiu guliu tau prie kojų ir padedu žiūrėti televizorių, skaityti ar megzti. Virtuvėje galiu padėti palaikyti švarą - tu, pavyzdžiui, gamini kotletus, o mėsos gabaliukas, šmaukšt, ant grindų nukrenta. O aš tik braukšt liežuviu, ir tvarka. Žodžiu, man žiauriai reikia tavęs. Iki!

Nr. 195 (slapyvardis „Kūčiukas") - visos mūsų kompanijos vardu.

Mano liūdna istorija, kaip aš tapau nebereikalingas, duomenys ir kontaktai. Galite skambinti ir dabartiniam mano angelui sargui 861322686

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:13
04:47
02:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt