Tik tak... Tik tak... Tik tak... Laikas tiksi...
Kaip jaustumėtės, kai sužinotumėte, kad Jūsų dienos jau suskaičiuotos? Sakyčiau, šuniškai – juk yra toks posakis. Tiesa? Lygiai taip jaučiausi pirmadienį, kai keliavom į kliniką. Ėjau rami, nors klinikos aplinka man ir nelabai patinka. Maniau, bus eilinis vizitas ar skiepas... Deja.
Nusikeikėt, ar ne? Žinau, pamanėte – eilinis ultimatumas gyvūnų gelbėtojams. Ne. Todėl labai prašau nesmerkti mano šeimininkės ir nesikeiti, kol neperskaitėt viso mano laiškelio iki pabaigos.
Esu vardu Rikė, man šešeri. Kažkada mane visai mažytę, dar tik besimokančią žengti pirmuosius žingsnelius, paėmė iš gatvės, rūpinosi. Pamilau savo gelbėtoją vos jai paėmus mane ant rankų. Tai buvo abipusė meilė. Buvau be galo laiminga. Truputį paaugus mane sterilizavo, tvarkingai suduodavo vaistus nuo kirminų (paskutinį kartą gavau prieš tris savaites), kasmet tvarkingai skiepijo, tik šiais metais kažkodėl to nepadarė...
Veterinarė sako, kad buvau labai mylėta, nes esu truputėlį... Na, kaip čia pasakius, apvalių formų ir pasiūlė man dietos pasilaikyti. Sudėjimu esu panaši į taksiukę, ilgo plauko ir visa juoda kaip smala.
Pastaruoju metu savo šeimininkės nebematau, sako, kad ji dėl sunkios sveikatos būklės slaugos namuose gyvena. Šeimininkės sesuo yra pensininkė ir pati šiuo metu turi didelių sveikatos problemų. Be to, mes gyvename penktame aukšte ir Onutei labai sunku mane vedžioti į lauką bei rūpintis manimi.
Tai va, tą dieną, kai pasijutau šuniškai, ji ir pamanė, kad mane geriau užmigdyti... Bet mirti aš dar nenoriu. Mirti aš labai bijau. Tikriausiai klinikos personalas tai perskaitė iš mano akių, nes su Onute sutarė, kad ji dar mane paglobos, o aš kaip galima greičiau susirasiu naujus namus.
Labai prašau, padėkite man. Būsiu ištikima iki paskutinio atodūsio, mylėsiu jus besąlygiškai, kaip mylėjau ir savo šeimininkę.
Jeigu galite man pasiūlyti namus ar bent laikiną globą iki padovanojimo, skambinkite: 868657137 (Vilnius)
