Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 5d. 14:32

Katinai emigrantai: neįtikėtina Bliuzo ir Munos sėkmės istorija

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas

Visur gerai, bet namuose geriausia... O kur beglobių katinėlių namai? Po balkonais? Apleistose landynėse? Šalia konteinerių? Ten pat kur ir šiukšlių? Istorija, kurią pavadinome „...

Visur gerai, bet namuose geriausia... O kur beglobių katinėlių namai? Po balkonais? Apleistose landynėse? Šalia konteinerių? Ten pat kur ir šiukšlių?

Istorija, kurią pavadinome „Jeruzalės gatvės žaizdos“ prasidėjo prieš pusmetį, Maumedžių gatvėje, kai kelios lauko katytės, šalia gražaus namo, atsivedė savo vargšus vaikučius. Nuvykę, likome šokiruoti: viena kačiukų mamytė suvažinėta automobilio, kita -ištikimai likusi sergėti septynių baisiai sergančių kačiukų.

Dar net neturėdami veiksmų plano, susirinkome šeimyną ir išvykome. Tąkart, vienintelė Agnė atsiliepė į pagalbos šauksmą suteikti laikiną globą. Iki šiol jai esame be galo dėkingi už aštuonias išgelbėtas gyvybes. Varstėme skirtingų veterinarijos klinikų duris, o prognozės, negalintiems atmerkti akių kačiukams, buvo arba labai blogos, arba visiškai neapibrėžtos. Reikėjo susikaupti ir skubiai spręsti: ar kačiukai, kurie galbūt niekada nepažins dienos šviesos, verti šanso pasveikti ir gyventi?

Kačiukai buvo pradėti gydyti jau tą pačią dieną. Teko atlaikyti daug nuomonių, taip pat ir apie mūsų pačių žiaurumą „kankinti gyvūnus“ paleidžiant į pasaulį invalidus. Daug skaitėme, klausėme, domėjomės apie aklų katinų prisitaikymą erdvėje, nes šansai šiems kačiukams matyti buvo labai migloti. Bet pradėję gydymą tvirtai nusprendėme laikytis savo iki pat galo ir daryti tai ką turime: padėti, o ne spręsti kam gyventi, o kam ne.

Agnės kantrybė, ilgas gydymas, neabejingų žmonių paaukotos lėšos buvo tas variklis, kuris užvedė visą šią šeimyną ant kelio ir šiandien, beveik po pusės metų darbo, iškėlę galvas, mes džiaugiamės rezultatais!

Muna ir Bliuzas- du šios istorijos herojai, juodi kačiukai. Deja, Bluzui nepavyko išsaugoti vienos akytės, o kita, jis šiandien mato dalinai. Munos akytės irgi neliko nepažymėtos ligos randų: ji mato, tačiau estetiškai akytės nėra tokios gražios kaip kitų katyčių. Atėjus laikui kačiukams ieškoti namų, nerimavome, kad gražių, tobulų kačiukų apsuptyje, jie gali likti už borto. Nustumti į šoną, nepastebėti, niekam nereikalingi. Deja, kaip ir gražiems žmonėms, taip ir gražiems kačiukams dažniausiai sekasi kur kas geriau.

Nepaisant to, kad Muna su Bliuzu buvo nepriekaištingai švelnių, jaukių ir gerų charakterių, nuotraukose atspindėti visa tai buvo sunku. Lig šiol kaip gražiausiame sapne prisimename Giedrės paprastą ir trumpą žinutę, kurioje ji parašė, jog gyvena Norvegijoje ir mielai priimtų Bliuzą su Muna į savo namus: juk ir jai ir jiems dviese būtų smagiau. Tiesą sakant iškart nepriėmėm rimtai tokio pasvarstymo, kadangi karti patirtis sakė, kad žmonės dažnai kažką pasiūlo neapsvarstę, tiesiog užsidegę nauja idėja, kuri lygiai taip pat greitai vėliau ir užgesta. Bet su Norvegijoje gyvenančia Giedre buvo viskas kitaip! Ji veikė greitai ir ryžtingai, tad pamatę „Naminukų“ sąskaitoje pervestus pinigėlius Munos ir Bliuzo dokumentų tvarkymui, supratome- tai rimta!

Ir netrukus, žingsnis po žingsnio, mėnesio bėgyje Muna su Bliuzu jau buvo pasiruošę kelionei į savo Namus, pas Giedrę- į Norvegiją!

Tiesą sakant, kai kurie išgirdę, apie Giedrės ryžtą atsigabenti lietuviškus beglobius, ir dar estetiškai netobulus katinėlius į Norvegiją, sukiojo pirštą prie smilkinio ir nesuprato, kaip galima savo noru „švaistyti“ tokius pinigus dėl kažkokių bedalių. Bet Giedrės nepaveikė net tai! Ir visų Šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, Bliuzas su Muna jau skriejo oru į Norvegiją. O netrukus jau sulaukėme nuotraukų apie tai kaip jaučiasi ūsuoti gyventojai naujoje vietoje. Turbūt išvydus net nekyla abejonių, kad jaučiasi kaip savo namuose, kaip ten, kur geriausia!

Šia istorija norime pasidalinti, tam, kad parodyti, jog kartais šalia skurdo, ligų ir nevilties, kažkur visai greta eina ir tas stebuklingas „geltonų plytų kelias“, ir tie, kurie kažkam atrodė beviltiški, šiandien gali gyventi geriau už tuos, kuriems tokie ir atrodė. Norime garsiai išrėkti, kad istorijos baigiasi laimingai, kad mūsų gatvių varguoliai tampa karaliais! Kad turime saugoti  ir gerbti tokius žmones kaip Agnė, kuri pati pirma mums ištiesė pagalbos ranką, ir kaip Giedrė, kuri suteikė visai šiai istorijai prasmę.

Nebūtina jų suprasti... Bet jausti gilią pagarbą- būtina! Todėl maža „Naminukų“ komanda dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie „Jeruzalės žaizdų“ gelbėjimo ir didelio palaikymo, savo ruožtu mes dalinamės Munos ir Bliuzo nuotraukomis nuo pat istorijos pradžios iki laimingos pabaigos namuose.

 

 

Temos: 1 Istorija
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt