„Bėgu pieva, gaudau nužydėjusios pienės pūkelį, išgirstu kvietimą sugrįžt, manęs laukia šilto pieno dubenėlis. Regiu žmogų, kuris pritupia ir glosto, glosto mane. Iš malonomo trypiu pėdutėmis ir burkuoju, glaustausi, raitau uodegytę... Užsimanau vėl į lauką pažaisti. Ir staiga klajoju tamsoje, miaukiu uždarytas metalinėje dėžėje...“
Prabundu... Štai aš joje. Dėžė, tiesa, kita ir joje ne taip baisu, kaip sapne. Lepina mane čia. Gaunu skaniai valgyti, bet kažkodėl taip nyku ir liūdna širdutėje...
Jau beveik metai kaip gyvenu prieglaudėlėje (kažkokiame vagonėlyje). Kaimynai keičiasi. Vieniems išvykus, atkeliauja kiti, jiems išvažiavus, atvyksta kiti... Kur jie iškeliauja?
Aplink visi kalba, kad Namo. Namai? Ar tai skanios vakarienės dubenėlis, kurį regėjau, ir tos švelnios rankos, glosčiusios mane sapne? Ar tai ta šiluma, tas malonumas, saugumas, kurį jutau... Ar čia dėl jų man taip liūdna ir keistai ilgu...
Kodėl aš vienas tiek ilgai ne Namuose? Stumiu dieneles, ryte pavalgau, nusiprausiu, pažiūriu į vieną tašką, pasnaudžiu, pavalgau, nusiprausiu, pažiūriu... Ir taip noriu vėl susapnuoti... Nerandu ramybės iš nekantrumo. Laukiu ateinat žmogaus, tačiau jis atėjęs neužsibūna, išeina, o aš pasilieku čia. Tuomet vėl viliuosi bent užmigęs jį regėti sapne.
Esu drovesnis, atsargesnis, mane to išmokė mama katė. Bijau staigių judesių, bijau piktų garsų, tuomet noriu pasislėpti. Nelabai kur ir telpu. Baigiu čia sustorėti.
Bet iš tiesų esu geros širdutės, nesidraskau, nesikandžioju, nešnypščiu, o mėgstu paglostymus. Bet gal vis tiek tokių katinukų, kaip aš, niekam nereikia? Sunku man Roksiui ryžiukui visa tai suprasti. Bet aš jaučiu, tikiu...
Gal būt tik esi išsiblaškęs ir manęs nepastebėjai... O gal esi bailiukas, kaip ir aš. Bijai, kad nepritapsiu. Prisipažinsiu, gal truputėlį ir drebėsiu iš pradžių, tyrinėsiu ir pažindinsiuosi, bet pažadu, ilgainiui tapsiu geriausiu draugu. Tiesiog tu būsi pirmas, kuriam aš tai įrodysiu.
Jei skaitai, jei pamatei, jei tu esi iš mano sapno, prašau, ateik, aš tavęs be galo laukiu. Žinojimas, kad kažkur esi, yra pats didžiausias mano, mažo katiniuko, džiaugsmas.
Tel. Nr. +37065244093, +37065354521
Roksis ryžiukas turi kiškučio širdelę, jam baisu svetimi ir nepažįstami dalykai. Bet pajutęs glostymo malonumą ištiesia kakliuką ir garsiai pradeda murkauti. Pajutęs, kad jo niekas nesiruošia skriausti, išdrąsėja. Tampa meilus liūtukas. Manau, jam reikėtų ramių namų, kur jis galėtų po truputį adaptuotis ir pripratęs prie aplinkos taps nuostabiausiu žmogaus draugu. Katinukas labai simpatiškas baltai ryžas katinukas. Tiktų pagyvenusiems žmonėms draugijai palaikyti. Ir pats katinukas nebe paaugliukas (maždaug 2,5 m. amžiaus), taip kad nei gėlių iškapstytų, nei užuolaidų sudraskytų namie nebūtų. Mėgsta skaniai pavalgyti, tai dabar toks storuliukas pasidarė. Labai gražus. Kastruotas.
LGGD, Vilniaus skyr. gyvūnų gyvybės vagonėliai.
