Labas,
ar matėt filmą „Garfildas"? Istoriją apie didelį, rausvo kailiuko, išlepintą, tingų, storą, bet protingą katiną, dievinantį lazaniją ir gyvenantį su savo šeimininku bei šuniuku Ogiu? Kiauras dienas jis darė tik tai, kas jam labiausiai patiko - valgė ir miegojo. Tiesa, dar televizorių žiūrėjo.
Tai va, aš irgi Garfildas. Ryžasis Garfildas. Ne ne, ne tas garsusis iš filmo. Bet ne ką prastesnis, tik ne toks pasipūtęs (kažin, jis visada toks buvo?).
Ankščiau mano vardas buvo kitoks ir gyvenau visai kitaip... Buvę „šeimininkai" norėdami manimi atsikratyti grasindavo, kad pasmaugs. Kartais ir ranką prieš mane pakeldavo. Labai tada bijodavau. Pasislėpęs kniaukdavau iš baimės ir skausmo. Nenoriu prisiminti tų laikų. Sunku.
Šiandien - naujas mano gyvenimo etapas: atverčiau baltą lapą ir pradėjau viską iš pradžių. Patekau pas šaunią globėją, kuri manimi labai rūpinasi. Iš pat pradžių čia viskas buvo kitaip: man nepažįstama, bet labai jauki aplinka, nepažįstami gyvūnai (nors vienas labai panašus į mane, tik smulkesnis ir labai jau man nedraugiškas). Na ir tegul sau...
Patekus į saugią aplinką mano blogybės nesibaigė, o skausmas nemažėjo. Vos pajėgiau pats ėsti. Galiausiai mane nuvežė ten, kur žmonės vaikšto baltais chalatais ir labai jau įdomiai vadinami, lyg... veterinarais? Viena net buvo panaši į Liz Wilson, to garsiojo pasipūtėlio veterinarę. Ji ir apžiūrėjo mane. Mačiau susirūpinusius „Lizės" ir savo globėjos veidus. Hm... teko susirūpinti ir man, kai mane staiga uždarė į narvą ir paliko vieną. Na nejau man vėl teks nusivilti? Ei, ar aš dabar čia gyvensiu? Ne, tik ne tai. Nenoriu!!! Grįžk, iškęsiu viską. Pažadu niekada nebūti toks, kaip tas storasis pasipūtėlis iš filmo. Tik tu sugrįžk...
Laimei globėja pasirodė po kelių valandų ir parsivežė mane namo. Manot, kad tai buvo mano kančių pabaiga? Kur tau... Daugiau nei dvi savaites mane vis vežiodavo ten (gerai, kad ta „Lizė" labai simpatiška), man leido vaistus, netgi maitino per prievartą, nes pats valgyti visai nenorėjau. Tuo metu nedrįsdavau ne tik kad paprieštarauti, bet ir į veidrodį pažiūrėti. Buvau sulysęs, galėjau suskaičiuoti visus savo kaulelius. Visus iki vieno.
Dabar aš jau sveikas ir toooks gražus. Nekuklu, bet susigražinęs savo buvusias formas, vėl esu storuliukas ir pateisinu savo naująjį vardą - Garfildas. Didžiuojuosi tuo!
Esu tvarkingas katinas: reikaliukus (na tuos, kokius gi dar) darau tik į dėžutę. Net ir su tuo lojančiu padaru susidraugavau (nebetrokštu kaip kad ir Garfildas troško, kad Odis pradingtų iš namų). Mes netgi miegam vienoj lovoj. Galiu visą naktį parpti prisiglaudęs prie žmogaus ir pasičepsėdamas sapnuoti saldžiausius sapnus.
Ai, tiesa, prie reikalo. Savo Žmogaus dar tebeieškau. Noriu, kad jis mane mylėtų taip, kaip aš jį. Stipriai stipriai. Kad apkabintų ir nebepaleistų. Daugiau niekada.
Jeigu norite būti tuo žmogumi, skambinkite mano globėjai, nes aš savo telefono dar neturiu. 862761202 arba 867354865 Indrė (Kaunas)
