Aišku, iš karto pamanėt, kad čia bus apie šunį. Ne, ne – čia apie mane, tą mažytį, kur stiepiuosi pauostyti šuns nosį.
Taigi, esu mažas mažas kačiukas, gimiau kovo 15 d. lauke. Geri žmonės nunešė mus į rūsį, norėjo, kad mama mus ten paaugintų, kol galėsime patys valgyti, bet mūsų mamytė išsigando ir paliko mus. Tada atsidūrėme pas kitą katę mamą, kuri maitino savo vaikelius. Ji priėmė mus, glaudė kaip savus, maitino ir rūpinosi. Tarp savo brolių ir sesių buvau pats mažiausias. Kai vieną dieną pasvėrė visus, tai sužinojau, kad didžiausias mano brolis sveria 800 g, o aš – tik 400 g.
Mano akytės buvo nelabai sveikos, pūliavo, todėl viena teta, pamačiusi mane tokį, pagailėjo ir parsinešė namo gydyti. Buvau nuneštas dėdei daktarui apžiūrėti. Jis pasakė, kad matysiu pasaulį tik viena akyte. Dabar mane dar gydo: lašina lašiukus, tepa tepaliuką, girdo vaistukus.
Bet man nė motais ta akytė: džiaugiuosi gyvenimu, žaidžiu, dūkstu, tyrinėju nematytus dalykus, o apetitą turiu – valgau ir valgau – noriu brolį pasivyti. Laaabai stengiuosi augti.
Girdėjau, kaip teta, kuri mane dabar globoja, kalbėjo, kad man reikia surasti namus, nes ji augina jau dvi katės. Ji labai pergyvena, kaip atrasti tą žmogų, kuris norėtų kačiuko, matančio pasaulį tik viena akyte. Bet aš lauksiu!
Gyvenu Gargžduose. Dėl manęs skambinkite Rūtai, tel: 8 614 94359.
