Senatvė – sunkus laikas tiek žmogui, tiek šuniui. Tik pirmasis bent gali tikėtis sulaukti nors kokios pagalbos, ar varganos pensijos, ar valstybinių globos namų pavidalu. O šuo juk daugeliui – tarsi daiktas. Tapo nebereikalingas – ir švyst į gatvę. Kodėl taip lengvai atsisakome tų, kuriuos kažkada pasišaukėme gyvenimo keliu eiti kartu?
Veračka atkeliavo pas mus iš Tauragės „Lesės“. Ją savanorėms įbruko vyresnio amžiaus moteris, kurį savo gyvenimo saulėlydy jokio solidarumo garbaus amžiaus geriausiam draugui nepajautė... Dažnai keturkojai, ištikimieji tarnai, kurie pas mus patenka, išduodami net keliais etapais. Pirmas dublis: Verą paliko minėtos moters vaikai savo motinai ir išdūmė į Vokietiją. Antras dublis: ar tiesa, ką sako garbaus amžiaus ponia? Ji irgi išvyksta į Vokietiją. O gal čia „sužaidė“ pablogėjusi Veros sveikata, taip niekada ir nesužinosime, bet Verai duris prieš nosį užtrenkė ir šis paskutinis iš jai likusių, turėtos šeimos, narių.
Tauragės merginos neturėjo sąlygų šuniui prižiūrėti. Štai ir dar viena niekam nereikalinga pensininkė beldžias į Kauno senjorų pensionato duris. Ką gi, atsidūstam, atidarom, susispaudžiam ir sakom – sveika atvykus, Veračka. Čia yra nemažai žmonių, kam būsi reikalinga.
O pabaikim pozityvia ir linksma nata vis dėlto įsitaisėme naujuose apartamentuose ant „sofkutės“ ir gyvenam ganėtinai neblogą pensininkės gyvenimą – šalia radiatorius, malonus kompanionas, košės lėkštė... tetrūksta, tik televizoriaus ir „Panoramos“ pradžios muzikėlės fone... Gal kas turit atliekamą?
Kad ir kaip gerai prieglaudėlėje, bet labai norisi savo namučių. Jei norite Verai suteikti namučius, skambinkite tel. nr. +37060426451
