Šiai istorijai papasakoti reikėjo ypatingo laiko. Ji jautri ir ypatinga. Todėl man neįtiko nei vienas savaitgalis, nė vienas apsiniaukęs arba priešingai - skaistus rytas, nė vienas pavargęs vakaras, ir jokia kita mėnesio diena. Nesvarbu, jei ir menanti kažką simboliška. Man reikėjo šiandienos. Tiksliau vakar vakaro, jog suprasčiau, kad rytoj aš tai parašysiu.
Dieną prieš Kūčias, vakare, kelios valandos po lietaus, aš atsidūriau prie garažų, kur laikome „Naminukų“ inventorių. Išlipau iš automobilio, aplinkui nė gyvos dvasios, tik oranžinėje šviesoje skendintys garažų blokai ir šlapias asfaltas. Giliai įkvėpiau ir kažkodėl man pasirodė arba ne - greičiau buvau tikra, jog tai - vasaros kvapas. Dar trumpai pagalvojau, kaip jį apibūdinti žodžiais: kažkoks truputį begėdiškas, laužo, vandens ir gal dar žolės kvapas. Ir nežinau, kodėl, aš prisiminiau Laimę - katytę, kurią išgelbėjome šią vasarą.
Pamenu skambinantį susijaudinusį Ramunės balsą, klausiantį, ką daryti. Žirmūnuose kartu su drauge eidamos pro krūmus jos pamatė mažą kačiuką, kurio pusė atrodė tarsi atvira žaizda: jis neturėjo akių, o snukutis ir priekinės letenos atrodė tarsi nudirtos (kaip iš siaubo filmo). Jos nepaliko jo ten. Griebė ir bėgo į artimiausią veterinarijos kliniką.
„Ką daryti?“, - šį klausimą atsimenu ligi šiol. Jis skambėjo nenutrūkstamai ne tik mano galvoje, bet ir realybėje. Dalis ir tikriausiai didžioji dalis tuo metu šalia buvusių žmonių iš viso stebėjosi, kad toks klausimas dar svarstomas: „Katinas mažas, negražus, be akių, sužalotas, sergantis, išsekęs. Dievaži, nekankinkit jo daugiau! Eutanazuokit, padėkite jam išeiti, jis niekam nebus reikalingas! Juk pilna gražių, kurių niekam nereikia, o šis...“
Tai pasirodo buvo ne kačiukas, o maža drąsi katytė, kurią praminėme Laime. Veterinarai padarė išvadas, kad ji buvo apipilta rūgštimi arba įkišta į kokius chemikalus, dėl kurių prarado akis ir buvo išdeginta dalis odos. Nei aš, nei Ramunė su Monika, kurios tądien išgelbėjo Laimę, nesugebėjome tiesiog jos „nurašyti, išbraukti ar likviduoti“. Ji kovojo, valgė, netgi žaidė! Kaip dar kitaip ji galėjo parodyti, kad iš visų jėgų nori gyventi? Net ir tokia, kokia ji tapo po nelaimės...
O Laimė lyg norėdama parodyti jog ne veltui jai buvo suteiktas šansas ir, kad viskas bus gerai, pradėjo taisytis milžinišku tempu. Pirmąjį gydymo laikotarpį ji tiesiogine to žodžio prasme gyveno savo veterinarei Sigitai ant rankų. Sigita imdavo ją į darbą, vežiodavosi automobiliu, o vakare pasiimdavo į namus. Vis stebėjomės faktais iš katytės, kuri visiškai prarado akis, gyvenimo. Atrodė neįtikėtina, bet Laimė ne tik, kad nuo pat pradžių tvarkingai naudojosi kraiko dėžute, žaidė kamuoliukais, bet ir savarankiškai klinikoje išeidavo iš narvo pasivaikščioti ir lygiai taip pat pati sugrįždavo į jį nusnūsti.
Kai Laimei buvo pabaigtas antibiotikų kursas, o ant snukučio pradėjo atauginėti plaukeliai, ją į laikiną globą priėmė Monika. Ir čia Laimė nepaliovė stebinusi, ji elgėsi taip tarsi matytų, žaisdavo, prausė ir netgi globojo Monikos šunį. Dėl to, kad Laimė ypatinga abejonių neliko. Nerimą kėlė tik tai, kas bus, jei niekas jos nepanorės priglausti. Jei žmonės žiūrėdami į jos skelbimus matys tik katę be akių, bet ne tokią, kokia ji buvo mums visiems, kurie ją matė gyvai ir žinojo, kad antros tokios nė su žiburiu nerasi.
Ir tada sulaukėme Vestos ir Panevėžio laiško. Tai buvo per daug gražu ir neįtikėtina, kad iš karto pavyktų priimti rimtai. Vesta perskaičiusi Laimės istoriją, pasiryžo ją priglausti. Tik susiskambinus, o vėliau apsikeitus dar keliais laiškais, supratome - Vesta nepersigalvos, ji yra Laimės būsima laimė!
Šiuo metu jau apie pusę metų Laimė turi naują vardą - Meilutė. Taip pat ji turi ir Vestą, ir kitą draugą - katiną, ir savo namus, ir Vestos mamą ir jos draugus, kurie tapo ir Meilutės draugai.
Tenesupyksta Vesta, bet negaliu nepasidalinti ištraukom iš jos laiškų apie Meilutę, ir tai tik todėl, kad Jūs suprastumėte apie kokį gyvenimą aš iš tiesų kalbu:
„Visi taip pamilo Laimę, rūpinasi ja, net seneliai buvo atvykę aplankyti naujos šeimos narės, nors nuo persikraustymo iš Vilniaus dienos (balandžio mėn.) niekaip nepavykdavo jų pasikviesti apsilankyti ir dar šiandien skambina ir teiraujasi, kaip ji laikosi, kaip sutaria su katinėliu.”
„Nenustebkite, jei nuotraukose pamatysite prie sienų kraštų priklotų rankšluoščių ir antklodžių - jie tam, kad Laimė neužsigautų, nes ji laksto ir žaidžia kaip vijurkas.”
„ Ji sparčiai auga, noriai valgo ir žaidžia, o didysis katinukas yra jai kaip vyresnis brolis, nes ji daro viską, ką daro jis, net ant palangės užsiropščia, su jo uodega žaidžia, o kai šis pagauna musę ir ji su kojyte ją paspaudinėja. Labai ją myliu ir džiaugiuosi, kad ji atsirado mūsų šeimoje.”
„Ji tikrai labai gera katytė, niekados neverkia, kai valom akytes, ausytes ar kerpam nagučius, pirmą jos cyptelėjimą išgirdau šią savaitę, nes ji prašėsi pas mamą. Kadangi mano ir mamos butai yra tame pačiame aukšte, tik juos skiria siena, tai mama grįžusi namo visada pasiima katinukus pas save, pas ją yra daugiau augalų, o languose nėra tinklelio, tad priskrenda viena kita musė, kas teikia didžiausią džiaugsmą katinėliams.”
„Mes mylime ją tokią, kokia ji yra... Dar kartelį ačiū už šį angeliuką, nes ji išties kaip angeliukas ir yra. “
Iš tiesų net nežinau, ar reikia dar kažką rašyti, ar kaip įprasta tam tikrose istorijose pateikti reziumė... Aš nenoriu. Noriu tik padėkoti Ramunei su Monika, veterinarei Sigitai Tamošaitytei, visiems sekiusiems Laimės (Meilutės) istoriją ir palaikiusiems jos gydymą finansiškai bei morališkai ir, žinoma, didžiausias ačiū Vestai ir jos šeimai!
Ne, vis dėlto be išvadų neapsieisiu: mes gyvename ne tik žiauriame, amoraliame ir nesuprantamame pasaulyje. Mes gyvename ir stebuklų pasaulyje! Nesustokime ir ateinančiais metais daryti juos, būti jais, matyti juos ir gyventi juose!
