Kiek laiko katytė-mamytė ieškojo sau ir vienintelei gyvai dukrelei saugios vietos išgyvenimui, sunku pasakyti. Nežinia ir kodėl su mamyte atėjo tik viena dukrelė, ar tik ją vieną mamytė pagimdė, ar kokia bėda kitiems nutiko. Bet vietelę jaunutė mamytė išsirinko pačią saugiausią, kiek tai įmanoma benamiukui gyvūnėliui – policijos aikštelę. Tai ir pavadinau jas Polė (mamytė) ir Cija (dukrelė). Taip judvi kurį laiką ir gyveno, vis prasimanydamos maistuko iš geraširdžių žmonių.
Bet kartą mamytės Polės širdelė nebeatlaikė. Kažkada turėjusi namus ir šeimininkus Polė nugalėjo gatvėje įgytą baimę ir leidosi glostoma. Teliko pasiimti ją, įsivilioti dukrytę Ciją ir neštis su savimi.
Pavargo Polė slapstytis pati ir slapstyti dukrytę. Dabar ji tenori švelnumo ir ramybės. Tiek daug iškentėjusi, taip ryžtingai nugalėjusi savo baimes, Polė tikrai verta gerų namučių ir rūpestingų šeimininkų. Katulė jau sterilizuota, gavusi vaistukų nuo blusų ir labia mielai iškeistų ankštą narvuką į jaukų kambarį.
Mažoji Cija gimusi lauke, todėl žmogaus gerumo dar nepažįsta, jai tai keistas ir bauginantis dalykas. Pamačiusi žmogų ima šnypšti ir bėga slėptis, tik štai gintis visai nemoka, neišmokė mamytė, nei nagučių, nei dantukų nenaudoja. Paimti į rankas galima be jokių problemų. Tik delne jaučiasi baimės stuksenamos širdutės virpėjimas. Nebijok, Cija, bijoti nebereikia, dabar jau viskas bus gerai. Mažylei dar nėra trijų mėnesių, gavusi vaistukų nuo blusų. Būtų nuostabu, jei atsirastų tikri namučiai arba laikini globėjai, mokantys ir galintys skirti bailiukei daugiau švelnumo ir bendravimo.
Jonava, 864292870, dokumentas@super.lt
