Mes kasdien vieną po kitos lipdome įspūdingas svajonių pilis, tačiau laikui bėgant, jos grimzta užmarštin, užleisdamos vietą pilkai gyvenimo rutinai. Savo svajonėms plačiai atverdami namų langus ir duris, nejučia į savo gyvenimą ir širdis įsileidžiame ir lašelį nerimo. Tai puikiai mums visiems pažįstama emocija. Ji ateina nelauktai, užklumpa netikėtai, tada, rodos, be jokių rimtų priežasčių viduje kažkas kirba ir niekaip neleidžia nurimti.
Kad veltui neleistume laiko dejuodami, kad mūsų herojaus svajonių pilys negriūtų, o nerimo kirminas nekirbėtų, einame iškart prie reikalo. Ieškome jam namų.
Katinėlio Rufo Pilkučio istoriją žinome tik iš ją mums papasakojusių žmonių. Sako, kad jis turėjo namus, bet šeimininkams įsigijus kitą kniaukiantį augintinį, šiam namuose vietos nebeliko. Šiuo metu didelis, gražus ir labai meilus katinas gyvena vienos gydymo įstaigos teritorijoje. Ne vieta jam čia, o ir nesaugu. Savaime suprantama, kad tiek jam, tiek mums dėl to neramu. Neramu dėl jo gyvenimo lauke ir dėl jo ateities.
Žmogaus meilės ir draugijos šiam gražuoliui reikia labiau, nei ko nors kito. Švelnių rankų glostymai ar tiesiog ramus snaudulys ant žmogaus kelių, Rufui svarbiau net už maistą. Jis užlipa ant kelių, murkia, prisiglaudžia ir ruošiasi miegoti. Tai katinėlio širdžiai mielas ritualas... Vos nutaikęs progą, visada tą bando ir daryti. Ir labai būna nesmagu, kai reikia jį nukelti nuo kelių ir palikti vieną. Rufas mėgsta savo nuostabiomis akimis žiūrėti į žmogų. Jo žvilgsnis užburiantis, rodos, bando į pačias sielos gelmes pažvelgti. Tiesiog pūkuota sąžinė su uodegyte.
Dažnai lieka alkanas, nes kol prašo glostymų ir švelnumo, kiti katinėliai viską suėda. Kai parą praleido vet. klinikoje, ten jis taip saldžiai ir ramiai miegojo, taip nenorėjo iš klinikos patalų atgal į lauką išvažiuoti. Rufas sutvertas patalams. Tai katinas, kuris nebijo savo švelnumo parodyti žmonėms.
Katinėlis tikras miegalius. Iš ryto visada pramiega pusryčius, paskui kaip karalius vaikšto po teritoriją, kiti katuliai traukias jam iš kelio. Rodos yra kiemo galiūnas ir vadas, o viduje toks švelnus ir meilus... Vandenį laka tik iš indelio ir laukia, kol bus įpilta švaraus.
Šiuo metu įstaigos teritorijoje labai daug darbininkų, tvarko šulinius, dar kažką daro, tai Rufas Pilkutis aplinkui su visais irgi "dirba". Gi reikia padėti darbo liaudžiai, o ir pačiam žmogaus kompanija labai jau miela. Jis deda daug pastangų bent menkiausiam ryšiui su žmogumi užmegzti. Jis nesijaudina dėl to, ką apie jį pagalvos kiti. Pilkius tiesiog mėgaujasi žmogaus draugija ir labai bijo vienatvės. Katinėlis mėgaujasi net tokiomis smulkmenos kaip lengvas žmogaus šypsnis ar švelnios rankos prisilietimas.
Daugelio bėda ta, kad nustoja svajoti ir siekti maksimalių tikslų. Dažniausiai vengiama paprastiems dalykams pažvelgti tiesiai į akis, nes bijoma sprendimų, galinčių įtakoti tolesnį mūsų gyvenimą. Norint judėti į priekį, tai yra neišvengiama. Ir mes, ir Rufas žinome tai, todėl ieškome Žmogaus, kuris norėtų svajoti kartu su katinėliu, kartu dalintis atradimais ir praradimais, gyventi ilgai ir laimingai. Visai kaip pasakoje...
Viliamės, kad Rufas Pilkiukas neliks nepastebėtas, kad įvyks tai, kas pakeis jo gyvenimą. Pasikliaujame nuojauta ir širdimi.
869813734 (Kaunas)
