Nevyniosiu Rekso istorijos į vatą. Pasakosiu taip, kaip yra iš tikrųjų. Nes Reksui ieškomi šį kartą paskutinieji šeimininkai. Daugiau mėtymų-vėtymų Reksas nebeištvers.
Pažintis su vilkšuniu Reksu prasidėjo dar praeitų metų pradžioje, taip pat žiemą. Pakliuvo jis į „Grindą“ kaip ir dauguma nelaimėlių. Ligtol gyveno prie būdos, nemylimas, tik tam, kad lotų ir saugotų Plytinės gatvėje esančios triobos teritoriją. Kai didelis, galingas šuva pabodo jo nemylinčiai šeimininkei, sprendimas buvo paprastas- skambutis į sanitarinę tarnybą „Grinda“ . Parsivežė grindiečiai vilką stresinėm sąlygom - užveržę standžia tramdomąja lazda (žr. 2 nuotrauką). Parsivežė ir įgrūdo į narvą, kur Reksas nematė sniego, dienos šviesos, nekvėpavo grynu oru. Iš baimės lojo ir draskėsi ankštame narve, taip sudarydamas pikto šuns įvaizdį. Nuėjau susipažinti su Reksu ir po kelių minučių bendravimo jis nurimo, patikėjo. Išėjom į lauką su pavadėliu ir čia pajutau jo jaunatvišką jėgą- tempė apledėjusiu takeliu taip lyg būtų garvežys ir reiktų patraukti sunkų milžinišką traukinio sąstatą. Supratau, kad Reksas visiškai neauklėtas. O ir į vardą keturių metų šuo nereagavo. Taigi šeimininkė matomai juo net nesikreipė į savo augintinį. Kad Reksas nėra kvailys, parodė kelios trumpos dresūros pamokėlės. Išmokom gražiai eiti „greta“, negriebti kąsnelio, o imti „gražiai“. O ir jo paties vardas po kelių susitikimų Reksui tapo pažįstamas. Grindos darbuotojai ėmė patys vedžioti dičkį Reksą, nes jis nebeatrodė nė kiek pavojingas. Kol mokėmės su Reksu, lygiagrečiai į „Grindą“ pradėjo vaikščioti ir Reksą jaukintis potencialus jo šeimininkas, kuriam reikėjo namų sargo.
Džiaugėmės, kai Reksas išvyko į naujuosius namus. Džiaugėmės iki šios žiemos, kol „Grinda“ sulaukė skambučio iš naujųjų Rekso namų ir prašymo pasiimti jį atgal. Kodėl? Nes jis įkando šeimininkui. Deja, bet Reksas vėl į sanitarinę tarnybą parvyko su standžia lazda. Kaip paaiškėjo, į naujuosius namus jis taip pat vyko prismaugtas ta baisybe.... Tai buvo nedovanotina šeimininkų klaida- imti šunį, kurio negalėjo net patys parsivežti namo. Vadinasi, jo bijojo nuo pat pradžių. Ir vėl jį ėmė tik kaip sargą. Jokio auklėjimo, jokio bendravimo. Maža to, Reksas į „Grindą“ grįžo labai pasikeitęs – žvilgsnis paklaikęs, ausys suskliaustos. Jis jau nebuvo tiesiog neklaužada. Į žmogaus ranką reagavo kaip į priešą- įnirtingu puolimu. Nuo kažko vis gynėsi. „Grindos“ ultimatumas gyvūnų globėjams buvo šiuo atveju vienas- arba jį pasiimat, arba tuojau pat į marinimo kamerą. Suskubau pasižiūrėti, kas atsitiko. Reksas išties pasitiko stipriai puldamas už grotų. Bet po kelių sekundėlių lyg atsitokėjo. Pažino...mano Reksas mane po metų laiko pažino....puolė laižyti per grotas rankas, vizginti savo didelę uodegą, prašytis kartu į lauką. Išmaldavom „Grindos“ vadovybės dar palaukti pora dienų. Negalėjom tiesiog leisti jį numarinti, mačiau, jog ne viskas dar prarasta. Tiesiog reikia tinkamos vietos, laiko ramybei atgauti ir baimei nugalėti. Mačiau, kad Reksas taip elgiasi iš to, kad jį kankina panika, baisi baimė. Reksai, Reksai, kaip tu gyvenai tuos metus? Kas tau buvo daroma, kad tapai tokiu besiginančiu vilku?
Laikiną sprendimą radom. Dabar Reksas Lggd Naujosios vilnios prieglaudėlėje. Atvažiavom ramiai, be jokių standžių lazdų, „Beglobio“ kabluku. Apsigyveno Reksas erdviam voljere. Prireikė ne pilno mėnesio, kol Reksas visai patikliai žiūri į daugelį ateinančių savanorių, kol pradėjo toleruoti ateinančius jį pakalbinti žmones. Žvilgsnis tapo vėl žaismingas, ausys stačios- kaip zuikio. Reksas grįžta į normalų gyvenimą. Išėjus pasivaikščioti, Reksas jau pradėjo klausyti. Jei bėgioja po užtvertą teritoriją, džiaugiasi gausiu sniegu, lakioja po pusnynus. O gražiausias man vaizdas, kai pakvietus namo, dideliu greičiu atlekia raumeningas Reksas ir paklusniai įeina į voljerą. Kai einam pasivaikščioti, jis nebesitampo tokia baisia jėga, kaip tai darė pradžioje. Sakau jam, Reksai, man sunku, eik gražiai. Juk tu stipresnis. Atrodo, kad supranta mano žodžius. Reksas tapo mano draugu. Tyliai prisirišu prie jo. Bet ne su visais Reksas nori draugauti. Todėl nors jis jau pasiruošęs ieškoti naujų namų, šįkart tai neturi būti tokie, kuriems reikės TIK SARGO. Taip nebus, nes Reksas, paimtas tik kaip sargus šunėkas, negalės pateisinti žmogaus lūkesčių ir vėl pateks į tokią padėtį, iš kurios mes visi jį gelbėjome.
Reksui ieškomi namai, kur jis galėtų laisvai lakioti aptvertoje teritorijoje, turėtų voljerą, kuriame šiltai ir saugiai apsistotų tais atvejais, kai lakioti teritorijoje būtų nevalia. Svarbiausia, kad Reksas pripažintų jį norintį pasiimti žmogų: žmogus galėtų nesunkiai prisirišti pavadėlį, išsivesti pasivaikščioti. Kad Reksas nepyktų ant to žmogaus rankų (ypač vyriškos rankos jam asocijuojasi su negerais dalykais, todėl jis ant jų pyksta, bando gintis). Ir parsivežti Reksą į naujus namus turėtų pats naujasis šeimininkas. Patikėkit, tai įmanoma. Aš tai darau kiekvieną dieną. Bet juk tai vyksta prieglaudoje. O Reksui reikia tikrų namų ir jo elgesį matančių bei suprantančių šeimininkų. Mainais Reksas garantuotų nepamainomą sargybą – nuo nepageidaujamų įsibrovėlių, kenkiančių gyvių aptvertoje namų teritorijoje ir kitų negandų. Reksas yra šimtaprocentis sargybinis jį globojančiam žmogui. Globojančiam, suprantančiam kiekvieną jo ūso kryptelėjimą. Gal Jūs būtent toks? Tuomet atvykite susipažinti su Reksu.
Daugiau informacijos: 8-620-84464 Lina
