„Žinau viską" reporterė Gabrielė Seniut
Vieni žmonės turi labai šaltą širdį - jų sąžinė tyli, kai jie lauk išmeta savo augintinius, galima sakyti, mažuosius savo šeimos narius: dėl jų senatvės, ligos ar tiesiog todėl, kad buvęs visai naujas „žaisliukas" jau pabodo, yra nebereikalingas. Kiti žmonės turi labai karštą širdį, kuri atstoja dešimtis šaltų. Tokią, kuri griauna nepasitikėjimo sienas, stato naujus draugystės, laimės tiltus ir priverčia mažą beglobio šuniuko ar kačiuko širdelę pradėti plakti lengviau, ramiau, o patį gyvūnėlį - džiaugtis gyvenimu ir tikėti stebuklais.
Galiausiai ta gera širdis padeda keturkojui sukaupti visą drąsą, visas jėgas ir pasitikėjimą savimi, kad išsigydęs žaizdas ir išvaikęs praeities šmėklas, susirastų naujus šeimininkus - pradėtų naują, gražesnį gyvenimą. O ta tirpdanti visus ledus širdis priklauso gyvūnų prieglaudoje dirbančiam savanoriui.
Savanoriavimas - labai abstrakti „sąvoka". Savanoriauti galima beveik visur - vaikų globos namuose, renginiuose, įvairiose įstaigose, dienos centruose, ne pelno siekiančiose organizacijose, galų gale internetu, savo mieste ir net kitame pasaulio krašte. Dar viena savanorystės sfera yra gyvūnų globos namai, kitaip gyvūnų prieglauda - vieta, kurioje savanoriai ir, jei tokių yra, reguliarūs darbuotojai, rūpinasi žmonių nuskriaustais, paliktais, arba gatvėje gimusiais benamiais keturkojais. Čia juos atveda ir palieka žmonės, arba gyvūnai yra paimami iš gatvės, žmonėms apie juos pranešus. Gyvūnai prieglaudoje apžiūrimi, jei reikia - gydomi, o tada apgyvendinami 5 žvaigždučių prieglaudos narve, kur gauna du savo dubenėlius ir paklotėlį, o jei savanoriai „suveikia" - net žaislą ar kaulą, kurį gali tarp miego ir valgymo pertraukėlių pakramtyti.
Pati, prieš pradėdama savanoriauti gyvūnų globos namuose „Lesė", jau žinojau, kad yra nemažai tokių beglobių gyvūnų prieglaudų. Ir girdėjau daug skirtingų nuomonių, atsiliepimų. Vieni žmonės sakė, kad prieglaudos nepriima visų gyvūnų, o teisinasi tuo, kad nėra vietos - kam tada jos išvis reikalingos, jei tinkamai neatlieka savo darbo. Kiti žmonės taip pat sakė, kad čia gyvūnai skriaudžiami, mušami, dažniausiai po keleto dienų prieglaudoje - užmigdomi, o liguistiems, akliems ar šlubuojantiems esą nėra nė menkiausios vilties susirasti šeimininkus - kam reikalingi tokie bėdžiai. O dabar, po beveik pusės metų savanoriavimo gyvūnų prieglaudoje, aš galiu paaiškinti, kodėl žmonės taip galvoja ir kad taip galvodami nėra teisūs.
Taigi sakote, kad prieglaudose vis trūksta vietų, priimami ne visi gyvūnai? Taip - vietų tikrai trūksta, todėl priimami ne visi gyvūnai. Kodėl? Bėda ta, kad kai kurie žmonės net nežino, jog dauguma gyvūnų prieglaudų - nevyriausybinės organizacijos ir jokio valstybės ar savivaldybių finansavimo negauna. Prieglaudos laikosi savomis išgalėmis ir tik su savanorių bei remiančių prieglaudą finansiškai žmonių pagalba, todėl ir vietų skaičius prieglaudose yra ribotas. Kiekvieną šunį ar katiną reikia pamaitinti, juo pasirūpinti, galbūt jam reikia veterinaro apžiūros, kažkokių vaistų ar net operacijos, kas (tą puikiai žino žmonės, turintys savo augintinių) kainuoja labai brangiai: vien apžiūra kainuoja apie 30 Lt, o beveik visada atliekama kastracija - apie 100 Lt ir daugiau, o ką jau kalbėti apie sudėtingą operaciją. Na, o kiekvienas gyvas padarėlis turi ir savo narvą ar vietą, kur miega, o prieglaudos patalpų erdvumu pasigirti tikrai negali. Galų gale, kiekvieną šunį reikia pavedžioti ir sutvarkyti visų gyvūnų narvus, pačią prieglaudą, o kur dar vaistų suleidimas sergantiems ir kitos procedūros. Visiems šiems darbams atlikti reikia daugiau nei dviejų rankų, o kadangi prieglaudos pastovaus finansavimo neturi - nuolatinių darbuotojų taip pat nėra, gal tik vienas kitas per kelias prieglaudas. Na, o juk sakoma, kad „savanoriai - irgi žmonės". Jiems reikia pailsėti - visą dieną prieglaudoje jie „arti" negali, o darbo čia tikrai netrūksta, nes keliems/keliolikai geranoriškai sutikusiems padėti, jokios pareigos nespaudžiamiems žmonėms tenka „atitaisyti" šimtų kitų žmonių, išmetusių ar palikusių savo augintinius, klaidas.
Žmonės sako, kad prieglaudose gyvūnai skriaudžiami, labai daug jų - užmigdoma. Padiskutuokime, ar tikrai ateis žmogus į vietą, kur jam už darbą nemoka, o darbas nelengvas ir reikalaujantis pastangų bei jėgų, tiesiog tam, kad pasityčiotų iš silpnesnių už save (ne veltui gyvūnų globos namų „Lesė" šūkis: „Mes už silpnesnius!"), nuskriaustų juos? Iš tiesų darbas gyvūnų prieglaudoje yra specifinis. Galiu drąsiai teigti, kad visi čia savanoriaujantys žmonės myli gyvūnus. Myli, todėl ir nori jiems padėti - yra pasiryžę dalį savo laisvalaikio skirti užsiimant beglobiais. To daryti niekas jų neverčia. Tai ir yra gražiausia - žmonės čia ateina savo noru, nesitikėdami jokio atlygio (išskyrus moralinį pasitenkinimą ir šuns, gražiomis akimis, lyžtelėjimą), neprašydami padėkos - aukodami savo brangų laiką veiklai, kuri jiems neatneša materialaus pelno. Ar tokie žmonės gali būti blogi, o tuo labiau nuskriausti negalintį apsiginti - silpnesnį už save? Na, o mitas, kad prieglaudose gyvūnai migdomi vienas po kito - taip pat tik mitas. Gyvūnai čia tikrai užmigdomi tik tuo atveju, kai tam padaryti yra būtinybė. O to, kad net sergantys nepagydomomis ligomis ar neįgalūs gyvūnai turi šansą susirasti naujus namus, įrodymas - istorija apie juodą buldogą vardu Kaukas, kuris, nors ir būdamas visai aklas, rado naujus namus. Iš gyvūnų globos namų „Lesė" archyvo: http://lese.lt/lt/padovanoti/g.13470.
Taigi, kaip ne kartą girdėjau sakant gyvūnų prieglaudų savanorius, „mes nieko neprivalom - mes tiesiog darom, nes mums ne tas pats". Savanoriai nenusisuka nuo skaudžios beglobių gyvūnų problemos, nes jiems taip pat, kaip ir kiekvienam nuskriaustam keturkojui, skauda už tokius negailestingus ir beširdiškus žmonių poelgius. Bet kol kai kurie žmonės nesupras, kad gyvūnas nėra tik žaisliukas, kurį bet kada galima mesti šalin, pakeisti nauju, kol jie nesupras, kad gyvūnas - žmogaus, kuris jį pasiima, atsakomybė ir žmogaus rūpinimasis gyvūnu - ne gyvūno privilegija, o žmogaus pareiga, tol šalia bejėgių gyvūnų visą parą budės bet kada pasirengęs ištiesti pagalbos ranką savanoris. O gero niekada nėra daug, tiesa? Tad kodėl ir tau nepabandžius? Kodėl ir tau neištiesus pagalbos rankos beglobiams? „Pats būk toji permaina, kurią nori išvysti pasaulyje." (M.Gandis) (gyvūnų globos namų „5 pėdutės" šūkis). Savanoriavimas gyvūnų globos namuose - darbas, sužadinantis jausmą, jog esi kažkam reikalingas ir dėl tavęs kažkieno širdelė plaka džiaugsmingiau. Tai darbas, kuriuo tu gali prisidėti prie geresnio, gražesnio pasaulio, kuriame kiekvienas - dvikojis, keturkojis ar begalybiakojis - turi balsą, kuris nelieka neišgirstas, kūrimo. Čia, prieglaudose, nėra nei griežtų amžiaus apribojimų, nei piktų žvilgsnių, o frazės „mums tavęs nereikia, gali eiti" taip pat neišgirsi. Tad „duokš leteną - kartu mes galime daugiau" (gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas" šūkis)!
Naudingi interneto puslapiai: www.gyvunugloba.lt; www.pifas.org; www.lese.lt; www.sos-gyvunai.lt; www.gyvununamai.lt; www.beglobis.lt; www.penktakoja.lt (Kaune); www.5pedutes.lt (Klaipėdoje); www.gyvunugloba.com (Utenoje); www.gerbk-gyvybe.org (Marijampolėje); www.kastone.lt (Panevėžyje).
„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.
