Gimiau sostinės senamiesčio apleistame rūsyje. Susivėlusi, purvina, bet linksma kaip Pepė Ilgakojinė kišau savo nosytę į kiekvieną rūsyje rastą kertelę. Seni sulūžę baldai, remonto atliekos, sudriskusios celofano atraižos ir šimtą metų nenaudoti dubenėliai- tai buvo visas mūsų šeimynėlės turtas.
O mūsų šeimynėlė irgi neliūdna: grakšti raina mama ir mes, keturios sesutės. O tėvelis? Kai puolame apie jį klausinėti, mama skuba keisti temą ir pradeda pasakoti apie savo vaikystę. O aš manau, kad mūsų tėtis buvo katinas Garfildas! Ir mes paveldėjome pačius gražiausius tėvelių bruožus, todėl mūsų kailiniai nuspalvinti įvairiom spalvom, o štai mano kaktą puošia oranžinė dėmelė išskirianti mane iš kitų katyčių!
Mes augom, o rūsio sienos pradėjo atrodyti vis mažesnės ir mažesnės, stebėdavome pro langelį kaip žmonės kažkur skuba, o kartais kažkas ir sustodavo, palikdavo mūsų mamai dešrytės ir toliau išeidavo savo keliais. O kur mūsų kelias? Jaučiau, kad kažkur anapus to mažo langelio, kur kartais išeidavo ir mūsų mama.
Nebenorėjau nieko laukti, galvoje sukosi vienintelė mintis: kas už to stebuklingo langelio? Ir aš patikrinau! Mane pasitiko karšta saulutė, mėlynas gilus dangus, važiuojančių automobilių kvapas ir... Nespėjau visko apžvelgti kai atsidūriau susirūpinusio žmogaus rankose! Tada jo dideliame krepšyje, o netrukus ir gyvūnų globos organizacijos „Naminukų“ globoje!
Visų pirma gavau barti, kad kišu nosį į gatvę, nes pasirodo mažiems kačiukams ten pavojinga, tada paragavau pačio gardžiausio pasaulyje koncervo ir galiausiai sužinojau žinią, kuri mane pribloškė ir nudžiugino: aš ieškosiu tikrų namų! Pasirodo, kad laimingos katytės gyvena ne gatvėse, o namuose, o aš juk noriu būti laiminga! Ir ne tik... Noriu atnešti laimę ir į Tavo namus.
Gal susidraugaukim ir gyvenkim kartu? Dėl manęs galite skambinti „Naminukams” 8 648 30077 (Vilnius).
Su meile,
Katytė Kiškutė
