TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Suaugęs ar jauniklis – kurį rinktis?

Šaltinis: 15min
0
A A

Keli pastebėjimai iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos savanorių patirties galbūt padės renkantis augintinį. Mūsų prieglauda įsikūrusi Vilniuje, Minsko pl. 33a, čia esančiuose voljeruose,...

Keli pastebėjimai iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos savanorių patirties galbūt padės renkantis augintinį.

Mūsų prieglauda įsikūrusi Vilniuje, Minsko pl. 33a, čia esančiuose voljeruose, nameliuose vidutiniškai globojame apie šimtą gyvūnų, o dabar kur kas daugiau, nes turime kelias mamytės su vadomis. Mūsų tikslas – suteikti gyvūnams kuo geresnes sąlygas ir rasti atsakingus šeimininkus. Pastebime, kad kai kurie gyvūnai, ypač šunys, jei neranda namų pirmais metais, užsilieka prieglaudoje, nors yra ir gražūs, ir draugiški.

Kokios to priežastys? Neretai būna, kad žmonės, rinkdamiesi gyvūną, 2-3 metų (o jau neduokdie, 6) šunis ir kates vadina senais ir sako, kad jie „nepripras“. Kur ten, yra manančių, kad jau ir 3 mėnesių kačiukas per didelis... Kiek tame patirties? Manome, kad neikiek. Kiek įsitikinimo ir užsispyrimo? Daug...

Mes labai džiaugiamės, kai mūsų mažyliai randa namus: jie trapūs, jiems reikia dėmesio, juos reikia saugoti, auklėti, prižiūrėti, pratinti prie namų gyvenimo (prieglauda, kad ir kokias sąlygas suteiktum, vis tiek ne namai). Bet kartu norime užtikrinti, kad didžioji dauguma suaugusių gyvūnų taip pat pripranta prie naujų sąlygų. Nesiūlome neturintiems patirties rinktis gyvūno, turinčio ypatingų poreikių ar neramų būdą, baikštaus, bandančio gintis. Tačiau draugiški, protingi, ypač prieš tai gyvenę namie šunys ar katinai, pripras ir būdami 3, ir 7, ir 10 metų amžiaus.

Turime patirčių, kad pripranta ir dar vyresni, tikrieji senjorai. Tik vienas kitas negali nurimti, ir liūdi, protestuoja prieš sąlygų pasikeitimą ir šeimininkų meilė to nenugali. Tačiau tai tikrai išimtiniai atvejai.

Taip pat galime užtikrinti, kad ne vienas suaugęs gyvūnas priprato prie kito, jau turimo augintinio (dažnai manoma, kad tą gali tik jauniklis). Tiesa, to dera laukti ne iš kiekvieno, būna medžioklinio būdo šunelių, o ir kačių, kuriems kitos rūšies padaras namie visai nepatinka. Bet nereikia ir pakišti iškart „ateivio“ senbuviui po nosim, svarbu supažindinti pamažu, remiantis patarimais, kuriuos nesunku ir internete rasti.

Vienas iš svarių argumentų imti jauniklį – jei norima pripratinti prie tam tikro gyvenimo būdo, pvz., jei šeimininkai daug važinėja ir nori jį imtis kartu. Didžioji dauguma kačių nemėgsta arba siaubingai nemėgsta važiuoti mašina, dalis šunų irgi gali bloguoti, tačiau tokių kur kas mažiau. Nuo mažens pradėjus po truputį pratinti prie kelionių, gyvūnas ramiau jas pakelia.

Tuo tarpu dėl suaugusio gyvūno paėmimo į šeimą galima pasakyti kitus argumentus: jis nebėra toks pažeidžiamas (maži kačiukai gali susirgti neaiškiomis karštinėmis, maži šuniukai neaišku dėl ko viduriuoja; kol nepaskiepyti, jie visi gali susirgti virusinėmis ligomis, tai atima daug jėgų, pinigų ir laiko šeimininkams). Mažyliai gali nemokėti elgtis namie, draskyti, graužti, šlapintis ne ten, kur reikia, triukšmauti naktimis (dienomis, rytais ir vakarais), nuolat norėti žaisti (su jūsų USB arba auksiniais auskarais), laipioti jūsų kojomis, klaviatūra, pulteliais, painiotis visur, kur einate...

Taip, maži kačiukai ir šuniukai yra labai žavūs! Ir kartu fantastiškai moka suglemžti sau visą dėmesį, tad būkite budrūs, kad netaptumėt visų jo įgeidžių tenkintojais, nes vėliau gali tekti gailėtis.

Jei auginate mažą vaiką, jis, aišku, žavisi mažylių žaidimais, bet patikėkite, paėmę poros mėnesių murkliuką ar amsiuką, jam reikės skirti labai daug dėmesio, ar užteks tam laiko? Be to, vaikai gali užtampyti jauniklį net ir to nenorėdami, todėl jei turite atžalų, geriau rinktis katinėlį ar šunelį paaugliuką, kuris jau mokėtų pasprukti, kai žaidimai pasidarys įkyrūs, arba ramų suaugusį katiną ar šunį. Beje, didžioji dauguma jų mielai žaidžia iki pat senatvės, tik tie žaidimai paprastai ne tokie pašėlę ir visa griaunantys.

Be to, ir mums suaugusį gyvūną lengviau apibūdinti, pasakyti, ką jis mėgsta, ko ne, ar jis lėtas, ar energingas, ar jam reikia ilgų pasivaikščiojimų, ir taip geriau nuspėti, kokiam žmogui geriau tiktų. Tuo tarpu kas išaugs iš mažiuko, sunku nuspėti – juk jis kol kas tik žaidžia ir miega. O juk net toje pačioje vadoje būna labai skirtingų charakterių.

Dažnas argumentas prieš vyresnio amžiaus gyvūno paėmimą yra tas, kad „greitai reikės su juo atsisveikinti ir bus labai liūdna“.

Brangieji, patikėkite – kad ir kiek išgyventų jūsų mylimas augintinis su jumis, metus ar dešimt, ar dvidešimt – visada bus per trumpai, visada bus liūdna... Bet tie metai, tos dienos, kai buvote kartu, vis tiek liks jums, jūsų širdyje.

Gauname žinių iš buvusių globotinių, kurie paimti į naujus namus jau suaugę. Katinai Dėdė Tomas, Koksas, Rainys Jonavietis, Aguonėlė, šunys Šarlis, Sonia, Žučka, Romanas, Karoliukas, Marijonas... Jie dabar tikri šeimų nariai, paguoda ir meilė! Gauname laiškučių ir iš tų, kurie augina buvusius prieglaudinukus-mažylius, ir jie taip pat džiugina. Niekas nežino, kaip klostysis likimai ateityje, bet tikime, kad kiekviena kartu praleista diena – tai džiaugsmas ir laimė.

Jei jūs abejojate, ką geriau būtų auginti – šunį ar katę, rinktis jaunutį ar subrendusį, visada galite susipažinti gyvai su mūsų globojamais gyvūnais ir pasitarti su juos prižiūrinčiais savanoriais. Rasite aprašymus ir kontaktus www.sos-gyvunai.lt.

P.S. Nuotraukoje esantys šuniukai jau turi namus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt