Vieną šaltą sausio dieną kažkur prie Nemenčinės rastas baltas didelis šuo...
Jam pasisekė, jo nepartrenkė mašina, jis nesušalo sniege, o pateko į „SOS gyvūnų" globą. Prieglaudoje Minsko plente jis turi atskirą voljerą, bet argi tai viskas, ko gali norėti šuo? Nieku būdu!
Bimas vis dar laukia šeimininkų, kurie neišsigąstų jo ūgio ir stiprumo, skirtų jam daug dėmesio: išvedžiotų, išdūkintų, o jei dar ir pabėgiotų drauge...
Šis gražuolis neagresyvus su žmonėmis, tiesiog jis labai stiprus, ir ne kiekvienas jį išlaikys. Ir būtų gerai, kad tai būtų ne pirmas šuo naujojo šeimininko gyvenime.
Žiemą gyventi voljere jis negalėtų, nes kailis trumpas, šaltu metu jis styra. Tad ieškom Bimui namų, kur būtų erdvės palakstyti kieme (su aukšta tvora), ar dažnai iškeliauti pasivaikščioti, o rudenį, žiemą jis turėtų turėti galimybę šildytis verandoj, priemenėj ar netgi savo asmeniniam kambary.
Namie jam gyventi būtų sunku dėl ūgio, bet jei jūs pasiryžę nukraustyti nuo lentynų visus niekučius jo šuolio aukštyje... Kodėl ne.
Bimas nelabai sutaria su kitais šunimis, todėl jam geriausia būtų vienam, arba nauji šeimininkai turėtų pirma jį vesti į dresūros kursus, kad kitam šuniukui nekiltų pavojaus.
Šuo kastruotas, skiepytas, jaunas ir žavingas. Negi Lietuvoje nėra stiprių žmonių, kurie išdrįstų šį "arkliuką" įsišuninti?..
