Vidas yra dar visai jaunutis, žvalus, vos į paauglystę įžengęs, teturi apytiksliai vienus metus. O istorija jo, net neabejojam, yra turininga ir ilga. Tokia turininga, kad didžiosios dalies mes ir patys nežinome - Vidas buvo išmestas lauk ir paliktas prie gyvūnų prieglaudos durų. Už ką? Nesupaisysi tų žmonių.. Gal atsibodo, visiems juk smagu žaisti su mažu pūkų kamuolėliu iki to momento kai suvoki jog tas kamuolėlis patapo visu kamuoliu. Gal balutę rado grįžę namo, gal nebeturėjo laiko ar noro. Gal ir galimybių pristigo, susidūrė su ultimatumu. Dabar galime tik spėlioti.
Vienas dalykas, ką mes tikrai žinome - Vidas tikrai matė stiprią ir muštis linkusią vyrišką ranką. Bet ši gyvenimiškoji patirtis nuo draugiškumo žmonėms jo neatbaidė. Bėga pasisveikint su kiekvienu, visus apšokinėja, išbučiuoja, glaustos ir prašosi glostomas, vis ieško naujų draugų. Jaunas, naivus, patiklus, bet labai žmones mylintis šuo. Negana to - ir gabus, imlus. Labai greitai mokinasi ir labai nori mokintis! Kai išmoko pirmojo manevro - sėdėti, Vidui tai laaabai patiko. Ėmė sėdinėtis prieš akis net neprašomas, o po to baksnoti nosimi lyg sakytų „ar matei kaip gerai varau?". Jam patiko surasti kontaktą su žmogumi ir suprasti kad jis tikrai suprantamas, o negana to - ir jis supranta kas jam sakoma ! Tuomet išmoko ir gulėti, ir leteną paduoti ir daug įvairiu frazių: „fu", „negalima", „einam į lauką" (šita jo mėgstamiausia, ima sukiotis visaip kaip, trepsėti ir trintis aplink duris), „einam namo" (dažnai apsimeta kad neišgirdo, nes mat labai įtemptai kažką uostė), „ateik" ir t.t. Labai lengvai priprato prie antsnukio (mat gatvėje žmonės kartais išsigąsta tokio gauruoto ir labai jau draugiško šuns), leidžiasi jį uždėti, net atsisėda ir palaukia kol ši nemaloni procedūra bus pagaliau baigta.
Kuo vis dar negalime atsistebėti, tai visiškam neišrankumui maistui. Suvalgys VISKĄ kas kvepia bent kiek valgomai: pradedant, kas be ko, mėsa ir jos gaminiais ir užbaigiant žaliomis bulvėmis, pievagrybiais, citrinomis, apelsinų žievelėmis ir t.t. Jau manėme kas šunelis be skonio receptorių, bet kuomet pačiupo nukritusį imbiero gabalėlį ir jį išspjovė - supratome, jog šuo vis dėlto skonį jaučia, tik labai jau myli maistą. Pirmenybę teikia ne šuniškam ėdalui, o maistui šeimininko lėkštėje - nesuviliojom nei šuniškais spec. skanėstais, nei brangiausiu sausu ėdalu. Ėsti ėda - iš bėdos, kai mato jog šeimininko lėkštė jau tuščia ir jam nebenuskils iškaulyti kąsnelio.
O dėmesį kaip mėgsta ! Niekad neleis pamiršti kad jis sukiojas netoli tavęs: radęs proga pribėgs šlapia nosim pabaksnoti, praeinant pro šalį pirmą progą radęs lyžtels ranką, jei nepataikys rankos palaižyti - lyžtels koją, džinsus, kojinę, ką nors palaižyti nustvers visvien. Draugiškas iki beprotybės. Atneš žaislą, padės prie kojų ir gailiai žiūrės kol širdis neatlaikys ir paimsi pažaisti bent trumpam.
Kas iš buitinės pusės: reikalus daro tik lauke, kantriai laukia kol šeimininkai grįš iš darbo. Baldų neliečiamybę pats pripažino, nereikėjo nei mokinti. Na, daiktai kaip daiktai.. Sunku Vidui atsilaikyt prieš nukritusią ant žemės pirštinę. Bet draskyti nedrasko - tiesiog nešiojas įsikandęs su savim, pamėto į orą. Bet labai geras bruožas - taip daug pamestų namuose daiktų ir suranda.
Puikus šuo ! Vidas kol kas glaudžiasi pas laikinus globėjus ir ieško šiltų, mylinčių ir su ilgalaike perspektyva namų.
Daugiau informacijos galite kreiptis pas globėją Laurą telefonu 8 635 66062. Taip pat elektroniniu paštu priklijuotasypsena@gmail.com.
Nuotraukų galite pamatyti čia.
