Esu be galo meili, gražuolė marmurinė katytė. Turėjau namus, kur jaučiausi saugi, maniau esu mylima, lepinama. Kirtau pusryčius, pietus, vakarienę ir apkritai kada užsinorėdavau užkrimsti, maisto bliūdukas visuomet būdavo šalia. Jau porą savaičių nieko neturiu, net nespėjau susivokti, kodėl ir kaip visko netekau...
Man šalta ir baisu, vis bandau pareiti namo, tik nežinau, kodėl kai užeinu į namą, į laiptinę ir bandau pakrebždenti į duris, vis atsiduriu vėl lauke. Gal tai ne mano namas, laiptinė, gal nei vienos iš tų durų neveda namo?.. Bet aš vis tyliai prasmunku ir stebiu, laukiu, o gal prasivers kurios iš jų ir atpažinsiu sau mielą viedą, atpažinsiu tą balsą, užuosiu tokį pažystamą kvapą. Jau dvi savaites nesėkmingai. Tikriausiai nebuvau nei mylima, nei lepinama, nes kodėl manęs nieks neieško? Aš visuomet pribėgu pirma, bet tuoj pat nuleidusi galvytę pėdinu šalin. Manęs niekam nereikia.
Džiaugiuosi tik dėl to, kad kol mane pastebi koks piktas dėdė, aš toje laiptinėje šiek tiek sušylu. Bet tiek daug nepatenkintų - mano mažos katytės maišymusi po kojomis.
Prašau visų, padėkite man rasti namus, nebenoriu šalti, ieškoti maistuko, kurio dažniausiai nerandu, neleiskite manęs nuskriausti. Aš būsiu labai gera, miela, klausysiu, murksiu, lauksiu. Pažiūrėkite kaip aš moku murkdama vartytis. Esu švelni, jauki, aš esu naminė katytė.
Man šalta lauke, tačiau šilta širdutėje, kuomet svajoju apie tave - savo šeimininką!
Jei norite man - Marmuriukei - padėti, paskambinkite 867108093, mmigla@hotmail.com
arba 865354521 Vilnius
