Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Negaliu gyventi be kelionių“: apžiūrėk ir pamatyk Berlyną

Šaltinis: ikrauk.lt
0
A A

„Neturtingas, bet seksualus“, – taip kažkada Berlyną apibūdino šio miesto meras. Jo žodžiais turėjau progą įsitikinti kelias dienas viešėdama šiame milžiniškame (didžiausiame š...

„Neturtingas, bet seksualus“, – taip kažkada Berlyną apibūdino šio miesto meras. Jo žodžiais turėjau progą įsitikinti kelias dienas viešėdama šiame milžiniškame (didžiausiame šalyje ir antrame Europos Sąjungoje) mieste.

Berlynas – Vokietijos sostinė, turinti daugiau gyventojų nei visi Lietuvos miestai kartu sudėjus. Prieš rašydama skaičių, dar kartą pasitikrinti Vikipedijoje. Neklydau – Berlyno populiacija 2012 m. buvo daugiau kaip pusketvirto milijono žmonių.
Prieš vykdama žinojau, kad dviejų dienų apžiūrėti miestą nepakaks. Nutariau pasistengti išspausti viską, ką galiu.

„Norint pamilti Berlyną, reikia išmanyti istoriją“, – perskaičiau nuomonę internete ir pagalvojau, kad tas, kuris tai pasakė, buvo teisus. Berlynas garsus ne įspūdinga architektūra kaip, pavyzdžiui, Roma. Jis netgi ne prie jūros kaip, tarkim, Barselona, ir paplūdimyje mėgautis saule negalėsi. Ir vis dėlto kasmet pritraukia milijonus turistų. Tad kuo įdomus Berlynas? Atsakymas paprastas ir aiškus – istorija.

Tiesa, pirmasis įspūdis kiek nuvylė – neišvydau įspūdingos architektūros, aukštyn besistiebiančių dangoraižių, miestas pasirodė blankus ir niūrus. Bet, kaip sakoma, „nespręsk apie knygą iš jos viršelio“.

Ispanas gidas

Vokietijos sostinės viešojo transporto sistema veikia nepriekaištingai. Tiesa, ja naudotis nepigu: vienkartinis dviejų valandų bilietas kainuoja 2,6 euro, visos dienos – apie 7 eurus. Sėdau į traukinį, riedantį, žmogaus kuris žadėjo mane priglausti Berlyne,  namų link (su juo susipažinau internetu svetainėje couchsurfer.com Couchsurfing'as, kaip pasakytų wikipedia yra tarptautinis tinklas, jungiantis keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes. Aš pasakyčiau aiškiau- gyvenimo būdas  ir išeitis keliautojams ieškantiems nemokamos nakvynės ar vietinių žmonių kurie pasiruošę aprodyt apylinkes už ačiū, svetimoje šalyje), paskui į tramvajų ir aš jau vietoje. Važiavau iš viso apie 45 min., kaip ir buvau perspėta. Berlyne tai nėra daug.

Toptelėjo mintis, kad esu gimusi po laiminga žvaigždė: ne tik gavau nemokamus bilietus į Berlyną, bet ir asmeninį gidą. Vos susipažinus, vaikinas vardu Emilio, man pasirodė ypač malonus, bendraujantis ir įdomus. Jis ne vokietis, o ispanas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Berlyne ir puikiai kalbantis ne tik vokiškai, bet ir aštuoniomis kitomis kalbomis. Deja, tarp jų nebuvo lietuvių, nors kelis lietuviškus žodžius Emilio tarė puikiai.

Visada sakiau, kad tokie žmonės mane įkvepia ir kad viskas pasaulyje yra įmanoma. Emilio buvo pasiruošęs aprodyti man miestą, taigi beliko pradėti vykdyti misiją „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“.

Ekskursija prasideda

Pirma stotelė – Aleksandro aikštė ir ten stovintis įspūdingo dydžio Pasaulio laikrodis. Kelis kartus jį apėjusi, suradau užrašą Wilna. Netoli laikrodžio buvo ir gražus fontanas su Neptūnu, bet man pasirodė, kad jis čia nelabai dera. Aikštėje vyrauja dar nuo Sovietų Sąjungos laikų išlikusios pilko betono architektūros namai ar fontanai. Tiesą pasakius, Aleksandro aikštė man nelabai patiko.

Dar prieš kelionę buvau peržvelgusi lankytinų objektų sąrašą ir, ko gero, labiausiai mane domino sienos, skyrusios Rytų ir Vakarų Berlyną, perėjimo punktas „Checkpoint Charlie“. Anksčiau jis buvo tarsi skiriamasis dviejų pasaulių – kapitalistinio ir komunistinio – taškas. Perėjimo punktu naudodavosi keliaujantys pareigūnai ir užsienio šalių piliečiai. 

Fotografijų paroda

Ko gero, didžiausias iššūkis klaidžiojant po Berlyną – bandymas rasti vietelę, kur būtų galima sušilti. Tuo metu, kai lankiausi, buvo pats viduržiemis (sausio 22), galbūt ir neatrodė siaubingai šalta žmonėms, kurie sėdi šiltuose namuose, bet mums, vaikščiojantiems po miestą ir norintiems apžiūrėti įžymybes, nuo žvarbos gėlė kojas, nebejautėme ir rankų.

Mano palydovas pamatė pastatą, kuris buvo atviras visiems lankytojams, bet nei aš, nei jis nežinojome, kas yra viduje. Smalsumas ir šaltis nugalėjo – įėjome į vidų ir pamatėme fotografijų parodą. Buvo eksponuojamos nacių ir sovietų metų nuotraukos. Man, kaip istorijos gerbėjai, ekspozicija ypač patiko. Norėjosi kiekvieną nuotrauką išnagrinėti, perskaityti aprašymą. Deja, taupydami laiką, negalėjome tam skirti daug laiko.

Brandeburgo vartai

Kitas, mane sužavėjęs istorinis objektas – didžiausias Europoje memorialas nužudytiems žydams. Tarp Brandeburgo vartų ir Postdamo aikštės stovi architekto P. Eisenmano suprojektuotas 2700 betono blokų miškas. Jis buvo atidarytas 2005-aisiais ir jau pirmaisiais metas sulaukė daugiau nei 3,5 milijono lankytojų. Įspūdingas reginys, jį įtraukčiau į įdomiausių Berlyno vietų trejetuką.

Kiekvienas miestas turi įžymybę, kuri jį išskiria iš kitų. Paryžiuje tai būtų Eifelio bokštas, Barselonoje – Šv. Šeimynos katedra, Vilniuje – Gedimino pilis. Na, o Berlyno simbolis – Brandeburgo vartai.

Brandenburgo vartai buvo pastatyti 1788–1791 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo II paliepimu. Iš pradžių jie buvo baltos spalvos, tipiškas klasicizmo stiliaus paminklas. Metams bėgant, statinys keitėsi, atsirado papuošimų ir šešių metrų aukščio kvadriga, kurią vadelioja pergalės deivė Viktorija. Per Antrąjį pasaulinį karą Brandeburgo vartai smarkiai nukentėjo. 

Kuo dabar svarbi ši vieta vokiečiams? Kai buvo nugriauta Berlyno siena, prie jų susirinko džiūgaujanti minia, kad Vokietija pagaliau viena valstybė.
Brandeburgo vartai išties įspūdingi, truputį priminė Briuselio 50-mečio parko vartus.

Reichstagas

Nepraleidau progos užsukti ir į Vokietijos parlamentą, kitaip vadinamą Reichstagu. Liftu galima pakilti ant jo stogo ir iš aukštybių apžvelgti Berlyno panoramą. Nors tai nieko nekainuoja, taip paprastai niekas jūsų ten neįleis. Pirmiausia reikia užsisakyti apsilankymą ir nepamiršti pasiimti asmens dokumento.
Tiesą pasakius, man visa tai priminė oro uostą. Mes buvome tikrinami metalo detektoriais, apsaugininkai lydėjo nuo vienų durų iki kitų. Beveik nė vienų negalėjome atsidaryti be apsaugininkų pagalbos.

Nepraleidau galimybės apžiūrėti ir kitus įžymius objektus: Potsdamo aikštę, žymiąją Berlyno gatvę Unter den Linden, Pergalės koloną (gaila, kad į ją nespėjom pakilti, nes atvykome prieš pat uždarymą).

Berlyno siena

Jeigu manęs kas nors paklaustų, kas Vokietijos sostinėje man labiausiai patiko, net nemirktelėdama atsakyčiau – Berlyno siena. Ji būtų pirmoji įdomybių sąraše.
Siena buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. Ji atskyrė tris sąjungininkų kariuomenių kontroliuojamus Berlyno sektorius nuo Rytų Vokietijos ir tapo šaltojo karo simboliu. Į dvi dalis (Vakarų Berlyną ir Rytų Berlyną) miestą dalijanti siena iškilo, kad būtų sustabdytas šalies gyventojų bėgimas į Vakarus.

Bene labiausiai man knietėjo pamatyti nors dalį nenugriautos, bet jau pasikeitusios sienos. Mat po 1989 m. įvykusios jos griūties žmonės ją išpiešė įvairiais istorinės tematikos (ir ne tik) grafičiais. Nesitikėjau, kad likusi nenugriauta siena tokia ilga. Nors buvo vėlu ir šalta, norėjosi pereiti visą sieną ir apžiūrėti kiekvieną piešinį, juk jie visi turi istoriją ir priežastį, kodėl čia atsirado.

Nors po klajonių Berlyno gatvėmis buvau pavargusi ir sušalusi, kitą dieną nuvykau į Couchsurfing’o narių susitikimą. Prie didelio bokalo vokiško alaus bendravau su žmonėmis, atvykusiais iš įvairių pasaulio kampelių. Be abejo, nepraleidau progos pasigirti, kad esu iš mažos ir gražios Baltijos šalies – Lietuvos.

Atrodo, misija „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“ buvo įvykdyta su kaupu, bet man to negana. Naujiems draugams pažadėjau sugrįžti vasarą, kai galėsiu vaikščioti plačiomis gatvėmis nebijodama sušalti.

 
 
 
 

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt