Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Hey Džo! Sveiki Filipinai!

Bandymas kopti į palmę
Bandymas kopti į palmę
Šaltinis: 15min
0
A A

Jei atsidursi vietoje, kur daug karaokių, gražiai dainuojančių žmonių, kad ir nušiurusiame kaime, jie tau daug šypsosis, nuolat juokaus ir pokštaus, pasiūlys ryžių tris kartus per dieną, skaičiuosi 7000 salų kartais ir daugiau, žinok patekai į Filipinus!

Nesitikėkit nuorodų, kur nuvažiuoti, ką pamatyti, mažai aš sukiojausi turistinėse vietose. Gyvenau viena tarp vietinių, paprastame mieste, kur buvau kaip retenybė, nes buvau vienintelė užsienietė ir tik keletas senstelėjusių amerikiečių, kurie vietiniams jau nebebuvo  įdomūs.

Mano kelionės tikslas į Filipinus buvo praktika. Bestudijuojant reikėjo išsirinkti, kur atlikti praktiką. Nutariau, jog tai bus tikrai ne Europa. Gavosi taip, kad vėjai nupūtė ir lėktuvas po ilgos kelionės nulaidino mane Filipinuose. Tiesą pasakius visai nesiruošiau šiai kelionei kaip gal būt turėjau ruoštis, išskyrus vizos susitvarkymą, nes nebuvo kada. Kai jau bebūnant ten kolega paklausė kiek domėjausi jų šalimi, kaip ruošiausi, aš tik numykiau susigėdusi, kad visai nieko nedariau. Gal ir gerai, nebūtų buvę taip įdomu. Nors kai keliauji į vieną pavojingesnių pasaulio salų turėtum geriau pasiruošti.

Taip mano namais pusei metų tapo Mindanao sala. Tai pietinė Filipinų salyno sala. Ne taip seniai siautė čia, švelniai pasakius, karinis konfliktas, tarp musulmonų ir krikščionių. Jis švelnesniu pavidalu tęsiasi ir iki šiol. Musulmonai, kurie nori savo nepriklausomybės, vis primena apie save, tai nužudydami vietinius valstybės karius, kartais net vietinius ar pagrobdami keliautojus. Tai jau dvi politinės jėgos veikiančios ir kovojančios tarpusavyje vis skirtingais būdais!

Dar yra ir trečia, tai komunistai, kurie irgi varžosi dėl dėmesio ir karts nuo karto ką „iškrečia“. Tokia štai politinė situacija. Rašau tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti, jog gyventi ten žmonėms nėra saugu, ypač toje saloje, kur nuolat vyksta didesni ar mažesni konfliktai. Man bebūnant filipinuose vieną savaitę buvo paskelbta net „Ypatingoji padėtis“. Mano bosas man tuo metu neleido niekur važiuoti, nors turėjome darbų kituose miestuose, vaikai savaitę į mokyklas nėjo.

Kartais, analizuojant viską, nesusidėliodavo, kaip tokie draugiški, nuoširdūs žmonės kaip filipiniečiai, turi tiek daug politinių problemų. Tiek mano vietiniai draugai, tiek žmonės su kuriais susitikdavau kartodavo, kad jaučiasi nesaugiai, ir beveik kiekviena šeima namuose laiko vienokį ar kitokį ginklą.

Nepaisant šių problemų Filipinus nuolat kamuoja gamtos katastrofos, manau, visi buvo girdėję apie šią šalį nusiaubusį taifūną. Tai viena pavojingiausių šalių šiuo atžvilgiu. Toje pačioje saloje, kur man teko gyventi, pora metų atgal, vyko tas pats.

Tais metais tūkstančiai žmonių prarado namus ir apie tūkstantis žmonių žuvo. Mano keletas draugų neteko savo giminaičių. Kai skaitai visa tai laikraščiuose atrodo baisoka, bet kai toli vyksta – greitai pasimiršta, tačiau kai tai visai šalia tavęs, supranti ir pradedi jausti baimę.

Pamenu, buvo Kalėdos, pakilo didesnis vėjas, žmonės pradėjo pakuotis daiktus ir bėgti iš namų, link vietos kur aš gyvenau, mat ten buvo saugiausia miesto vieta, tai yra toliau nuo pakrantės, nes Ozamis, miestas kuriame gyvenau, buvo ant vandenyno kranto. Viena paauglė, su kuria gyvenau, priėjo prie manęs apsikabino ir pasakė: aš bijau... Žinokit ir man širdis suvirpėjo iš baimės, juk niekada negali žinoti, kas baisaus gali nutikti, tuo labiau, kai katastrofa buvo ką tik praūžusi ir galėjo pasikartoti.

Laimei tuo stipresniu vėju ir netikru aliarmu viskas ir pasibaigė. Tiesa ir žemės drebėjimą, laimei lengvą, teko patirti. Labiau kentėjo nuo jo kitos salos, pas mus tik šalutiniai drebėjimai atėjo, tačiau irgi keistas bei nemalonus jausmas buvo, kai viskas aplink drebėjo ir svirduliavo.

Tokiose gamtinėse ir politinėse situacijose teko dirbti ir gyventi, neskaitant tropinio karščio nuo kurio pabėgti niekur negalėjai. Nuolat karštom, dušnom dienom bei naktim, pajausdavau nostalgiją lietuviškam klimatui.

Tačiau užteks apie neigiamybes. Gal būt apie papročius pradėsiu nuo „Hej Džo“ paaiškinimo. Su darbu nemažai keliavau aplink rajoną. Mano darbas buvo susijęs su vaikais, jų teisėmis bei aplinkosauga. Mano organizacija buvo nevyriausybinė, ir atsakinga už keletą miesto bei kaimo bendruomenių, jų edukaciją bei plėtrą. Nuolat keliaudavome į vietas, tartis su vietiniais politikais dėl veiklų, jas įgyvendinti. Apmokyti vietines vaikų ir jaunimo grupes.

Vis bekeliaujant į vieną kalnų bendruomenę prašvilpiant mums su motociklu (kuris yra pagrindinė vietinių transporto priemonė) mane nuolat palydėdavo sveikinimai „Hej Džo!“ Vieną kartą neiškentųsi paklausiau, kodėl jie taip šaukia? Sako, drauge, su tavimi sveikinasi! Sakau, bet tai aš ne Džo, juk čia vyriškas vardas. Pasirodo, jie bet kokį baltaodį Džo vadina. Tai liko nuo tų laikų, kai jie dar buvo po Amerikos padu. Tad jau kitą kartą pravažiuodama jiems besisveikindama aš atšaudavau „Hej Bob“.

Kaip minėjau, žmonės čia labai draugiški, ypač svetimšaliams. Jie puldavo klausti kiek man metų, tada vardo, o tada, ką gi aš čia veikiu. Kiti iškart „seseremi“ pavadindavo, galvojo krikščioniškais tikslais atvykusi esu. Tiesa, jie labai religingi, kai pasakydavau, kad iš katalikiškos šalies, be galo apsidžiaugdavo. Meldžiasi jie net pradėdami politinį susirinkimą, kas man buvo keista, kai nuvykome į nacionalinį gamtos resursų departamentą.  Net ten jie paprašė manęs sukalbėti maldą baigiant susirinkimą, tą kart iš nuostabos nors ir mokėdama „Tėve mūsų“, tiesiog pamiršau ir sukalbėjau kažkokią maišytą maldą.

Religingumas kol kas netrukdo jų visuomenėje turėti daug transvestitų bei gėjų. Man tai vėlgi buvo kultūrinis šokas. Nesitikėjau jų tiek tokioje religingoje šalyje rasti. Jų iš ties daug, ir net paauglių tarpe nemažai. Pačiai teko dirbto su tokiu jaunimu.

Vieną kartą buvau pakviesta į miesto renginį. Tą vakarą pylė nerealiai stiprus tropinis lietus ir su drauge paabejojom ar trenktis ir dar vėlokai į kitą miestą. Bet vis dėlto nuvykom. Ir ką galvojate, kai mane kvietė, nelabai supratau, kad tai bus grožio konkursas, bet čia dar ne viskas! Tai buvo transvestitų grožio konkursas, o aš pasirodo buvau paskirta to konkurso žiuri pirmininke!

Tai iki šiol vienas įdomiausių mano patyrimų, kai reikia vertinti kitokį grožį nei esi pratusi! Vakaras labai įdomus buvo, kaip ir visada su vietiniais prisišokim ir prisidainavom karaokė! Jei išvyksi nepadainavęs karaokės, skaityk, tos šalies nelankei!
Atšokau ir atšvenčiau ir draugės vestuves. Nors teka jaunosios labai panašiai kaip vakaruos, bet buvau viena svarbiausių jos santuokos liudytojų.

Tiesa, kaip ir visi pietiečiai jie irgi vėluoja, būna ir valandą, ir daugiau, priklausomai nuo situacijos. Kartą kai laiku atvažiavau, pasižiūrėjo žmogus į laikrodį ir sako: „O tu ankstyva!“. Jie kitaip suvokia laiką be bėgimo. O senieji gyventojai dar kitaip vertina laiką ir žinias. Sakė jei nematys žmogaus verto žinių perdavimui, geriau jas į kapą nusineš nei bet kam, kas to nevertas, papasakos. Nors atrodo šimtmečiais saugomi receptai bei išmintis gali taip greitai išnykti, bet dabar suprantu, jog jie teisūs.

O filipiniečiai turi savą ritmą. Keliasi anksti, bet ir eina anksti miegoti, nes 5 vakaro ir ten tamsu. Net gimtadienius jie ryte švenčia. Gavau pakvietimą kartą į gimtadienį, žiūriu 8, paskui dar atidžiau, 8 ryto! Jie gyvena ryto ritmu ir karaokes gali 7 ryto užtraukti!

Bet filipiniečiai myli laiką ir gyvenimą. Niekur neskuba ir visad šypsosi, kad ir kaip skurdžiai gyventų. Teko ir man tuose nameliuose pusę savo laiko praleisti. Visai sveika ir gerai ant grindų miegoti, paršas po namu gyvenantis tau kriuksės, bet pripranti, o gaidžiai tave anksti pakels! Taip ten tu esi arba skurdžius ir gyveni 1 kamabrio namelyje su 5 šeimos nariais arba džipą ir neblogą bei mūrinį namą turintis asmuo. Vidutinės klasės atstovų vienas kitas.

Iki šiol pasiilgstu visko kaip ten gyvenau, nuolatinių juokų, nes mes vakariečiai taip nemokam juokauti. Jau visai ir ryžių pasiilgau tris kart per dieną (nors galvojau pažiūrėti į juos negalėsiu). To bendruomeniškumo, kuris pas mus jau išnykęs. To paprastumo, kai turi nedaug kartais net per mažai, bet gali šypsotis. Vaikų ir jaunimo su kuriais dirba, bei savo draugų, tos nuostabios žalios gamtos ir vandens tai pakylančio, tai nusileidžiančio, pradanginančio ir vėl gražinančio salas.

Mačiau ne tiek daug turistinių vietų kaip Manila, Cebu, Davao ir kitas, bet už tai pramokau jų kalbą, pamačiau, kaip jie sukasi kasdieniame gyvenime. Turistinės kurortinės išreklamuotos vietos palauks, kas be ko jas tikrai verta pamatyti kaip Palavan, bet palieku tai kitam kartai kai grįšiu visų lankyti.

Ne kiekvienas sau galime leisti nuvykti į šalį ir ten pagyventi, bet tai mano didžiausias linkėjimas visiems. O jei ruošiatės keliauti, Filipiniečiai tikrai jūsų lauks!

Kaimelyje
Kaimelyje
Kalėdiniai papuošimai
Kalėdiniai papuošimai
Kelionė su jaunimu
Kelionė su jaunimu
Taip keliavome į darbą
Taip keliavome į darbą
Temos Filipinai, Manila
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt