Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jaunųjų geografų mokyklos rudens sesija: ar čia tikrai trobukė kalbėjo, ar čia tik mano vaizduotė?

Senosios trobukės
Senosios trobukės
Šaltinis: 15min
0
A A

Atėjo auksinis ruduo, o su juo ir JGM rudens sesija. Šį kartą ji vyko Dzūkijos nacionaliniame parke. Nuostabios gamtos prieglobstyje, šalia Čepkelių raisto, Ūlos upės, legendomis...

Atėjo auksinis ruduo, o su juo ir JGM rudens sesija. Šį kartą ji vyko Dzūkijos nacionaliniame parke. Nuostabios gamtos prieglobstyje, šalia Čepkelių raisto, Ūlos upės, legendomis apipinto šaltinio – Ūlos akis, etnografiniame Zervynų kaime praleidome kelias dienas. Zervynos – labai gražus, bet jau nykstantis kaimas, kuriame beliko daug negyvenamų sodybų ir tik 30 gyventojų. Dauguma jų – senoliai, spinduliuojantys nuoširdumu ir gerumu, mylintys savo dzūkišką žodį ir tradicijas.

Vaikščiojant po šį kaimą atrodė, jog kiekviena sodyba, troba, kauburėlis, kryžiai pasakoja savo istoriją. Stabtelėjau prie tuščios, negyvenamos trobos, baltomis langinėmis, apaugusios samanomis, žolynais... ir atrodo ji tyliai man pradėjo pasakoti savo istoriją: Aš sena, sena, Zervynų kaimo trobukė. Sunku man, mano kojos giliai sulindę į samanas, net ir mano kūnas apsamanojęs, nesimato tų gražių, baltų rastų, iš kurių mane kadaise budavojo. Stogas – mano galva ne tokia puiki ir išvaizdi, kaip kadaise. Jau tik vėjas švilpia mano garbanose. Linksta mano galvelė, sminga žemyn, ach ta vieniša senatvė.

Langinės – mano rankos nori apglėbti kiekvieną, kuris pasirodo mano gimtajame kaime, nors ir pro šalį einantį, ar užsukusį pasigrožėti gražia, didinga, bet jau užmiršta senove. O langai – mano akys su ilgesiu ir skausmu žiuri į pilką kelią, kuriuo visi išėjo: kas į miestą, kas laimės svetur ieškoti, kas anapilin, bet niekas neatėjo, negrįžo, neparėjo tuo užželti baigiančiu pilku keleliu. O aš vis žiūriu ir laukiu, ir lauksiu, kol laikas ir žmonių abejingumas mane pražudys. Taip ir stovėsiu, kaip ta Eglė iš pasakos „mėlynam ilgesy, rymodama lauksiu... “. Liūdėsiu, rymosiu ir lauksiu, ir aš, ir kitos mano draugės, vienišos trobukės ir tos trobukės, turinčios gyventojus, tokius pat vienišus, kaip ir mes. Šiame nykstančiame kaime žmonių ir sodybų likimas panašus.

Vieną rytą įvyko stebuklas, sujaukęs mūsų niūrią kasdienybę, kaime pasirodė jaunieji geografai. Tris dienas kaimas klegėjo nuo jų šurmulio, nuo jų šmirinėjimo. Viską apžiūrėjo, fotografavo, domėjosi, klausėsi pasakojimų, dainų, šoko ir juokėsi. Atbudo mūsų kaimas, nušvito saulė, atrodė, kad vasara  spalio gale sugrįžo, sugrįžo džiaugsmas, jau ir aš savo kojas bandžiau ištraukti iš samanų. Dėkingas mūsų kaimas, kad domėjotės mūsų gyvenimu. Jūs suteikėte viltį, kad mes dar gyvuosim, kad Lietuva gyvuos, jei jauni žmonės domisi savo tautos šaknimis, praeities tradicijomis ir nori jas pažinti, papasakoti savo draugams, prisiminti ir išsaugoti. Ačiū jums, jaunieji geografai, kad apsilankėte mūsų dzūkiškame, etnografiniame, senajame Zervynų kaime.

Ar čia tikrai trobukė kalbėjo, ar  čia tik mano vaizduotė?

Manau, kad tokiu trobukių, kaimų Lietuvoje yra daug: nykstančių, vienišų, su tokiais pat žilagalviais, vienišais senoliais vis dar saugančiais savo tradicijas ir besididžiuojančiais savo tarme. Norėčiau, kad mes visi pasistengtume perimti iš jų gyvenimo patirtį, mūsų tautos palikimą, didžiausią Lietuvos turtą. Norėčiau, kad neužmirštume tokių kaimų, kad po daugelio metų neliktų tik nuoroda, kad čia kažkada buvo kaimas, gyveno žmonės. Kaip žmogus, nežinantis savo šalies istorijos, pasmerktas amžinai likti vaiku, taip ir tauta, nesauganti savo šaknų, pasmerkta išnykti...

Temos Ruduo
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt