Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Vinco papasakota kelionės istorija!
Rašiau savo įspūdžius iš Šiaurinės Naujosios Zelandijos salos, dabar papasakosiu apie kelionę į Pietinę. Daug kas sako, kad Pietinė sala yra daug gražesnė negu Šiaurinė. Dalis tiesos yra. Pietinė sala kur kas mažiau urbanizuota, daugiau natūralios gamtos, nepaliestų žmogaus kampelių.
Šiaurinės salos tyrinėjimas pasibaigė šalies sostinėje Velingtone. Tai pats vėjuočiausias pasaulyje miestas. Čia 173 dienas per metus vėjas būna bent 16 m/s! Ir dar 22 dienas daugiau negu 20 m/s! Kad ir koks vėjas ten pūstų, tai nuostabus miestas, kurį įsimylėjau iškart. Daugybė barų, kavinių (Velgintone vienam žmogui kaviniu ir barų yra daugiau negu Niujorke), meno galerijų, „Žiedų valdovo“ filmavimo vietų bei nuostabus kraštovaizdis.
Bet šįkart apie kelionę į Pietų salą – Piktono miestelį. Ryte nuskubėjau į rytinį keltą, kad persikelti kuo anksčiau ir spėti į autobusą, vežantį į miestą esantį už poros valandų kelio – Nelsoną. Tu planuoji, o Dievas juokiasi. Kaip tyčia sugedo keltas ir teko laukti vėlesnio, dėl ko pavėlavau į vienintelį tą dieną autobusą. Prasidėjo karštligiškos pastangos rasti būdą kaip pasiekti Nelsono miestelį. Kalbinau kitus keliautojus, kurie nuomojosi automobilius kaip tik kelionei į tą patį miestelį, bet visų ekipažai buvo pilni. Pačiam automobilio nesinorėjo nuomotis, tektų pakloti apie 300 Zelandijos dolerių, tad nusprendžiau vieną naktį neplanuotai pasilikti Piktone.
Pati kelionė didžiuliu keltu trunka apie 3 valandas. Dažniausiai ta atkarpa atviroje jūroje būna labai banguota ir vėjuota, tad kišti nosies į lauką nelabai norisi. Tačiau tiek dabar, tiek jau keliaujant atgal iš Pietinės salos, man šypsojosi laimė – buvo vasariškai šilta, ramu ir saulėta. Tad buvo galima gėrėtis vaizdais į valias. Pasitaiko, kad sutinkama ir banginių ar delfinų, deja, ne šįkart. Ramią ir giedrą dieną, kokia ir buvo, galima matyti nuo vieno kranto kitą krantą, nors atstumas nemažas Pietinė sala pasitinka stačiais ir gan siaurais sąsiauriais, šlaitai apaugę žaluma. Žydras dangus, sodriai mėlynas vanduo ir žali šlaitai sukuria puikų peizažą.
Teko keisti viešbučio rezervacijas, kelionės datas į kitas vietoves. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šis miestelis turėjo būti mano paskutinis keliones taškas Naujojoje Zelandijoje, o tapo tarpine stotele. Greitai susiradau hostelį nakčiai ir susiruošiau apžiūrėti tas vietas, kurias buvau nusižiūrėjęs planuojant visą kelionę. Piktonas įsikūręs Karalienės Šarlotės sąsiauryje (Queen Charlotte Sound), kažkas panašaus į fiordus, tik susidarymo kilmė kitokia. Pakrantės nuklotos kriauklėmis, kurios tarsi medvaržčiais prisuktos prie akmenų, nei paimsi, nei nuspirsi. Basomis tikrai nemalonu būtų vaikščioti. Išnaršęs pakrantes prieš temstant užlipau aukščiau apžvelgti panoramą. Kaip ir visur Zelandijoje, vyravo mirtina tyla ir ramybė. Kur ne kur paukštis praskrisdavo, kivis (nacionalinis Naujosios Zelandijos paukštis) subrazdėdavo, tikra palaima ramybės mėgėjams.
Grįžęs į hostelį sužinojau, kad pataikiau į obuolių pyrago su ledais vakaro, vaišina šeimininkai. Buvo susirinkę jau gana didelis būrys keliauninkų, visi sėdėjome lauke prie laužo, mėgavomės skaniu pyragu su ledais ir dalinomės kelionių istorijomis. Visi buvo užkietėję keliauninkai, tad dalino patarimus, patirtimi, rekomendacijomis. Tokie vakarai patys smagiausi, randi bendraminčių ir prapleti draugų ratą. Pasitaikė keli vaikinai iš Olandijos, kurie kaip tik kitą dieną nuomota mašina važiavo į Nelsoną, ten, kur man ir reikėjo. Nereikėjo laukti autobuso, pasikalbėjome apie taip jų mėgstamą futbolą.
Žodžiu, nors ir teko priverstinai pakeisti kai kuriuos kelionės planus, patirti įspūdžiai parodė, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Vincas Mikutaitis
