Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Kelionė dviračiais Pamyro kalnynu Tadžikija–Kirgizija

Tarptautinė komanda
Tarptautinė komanda
Šaltinis: 15min
0
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Lauros papasakota kelionės istorija! Yra kelionių,...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Lauros papasakota kelionės istorija!

Yra kelionių, kurių įspūdžiais gyvename savaitę, mėnesį, o kartais net metus. Aš šios vasaros atsiminimais gyvenu jau pusmetį. Tad leiskite Jus nukeldinti į Aziją, į Tadžikiją ir Kirgiziją, į kalnus, kurių viršūnes dengia sniego kepurės, į pievas, kuriose piemenukai gano avių bandas, į miestus, kuriuose daugiau nei +40°C, į jurtas, mirgančias nuo rankomis austų juostų raštų ir pabandykime visa tai apkeliauti dviračiu.

Kelionės pradžia

O dabar apie viską nuo pradžių. 2013 m. liepos 10 d., Vilnius. Vyksta intensyvūs dviračių išardymo – pakavimo darbai: nuimame ratus, bagažinę, purvasaugius, nusukam vairą, pedalus, simpleksą; žvaigždes ir kitas išsikišusias dalis apklijuojame kartonu, rėmą bandome apsaugoti putplasčiu, miegojimo kilimėliais ir miegmaišiais. Lipnia juosta sutvirtiname „modernaus meno kūrinius“ ir dedame į maišus dviračiams, kuriuos siuvomės patys. Rytoj laukia kelionė autobusu į Rygą, iš jos skrydis į Stambulą, o iš ten į Dušambė, Tadžikiją. „Turkish Airlines” lepina skaniais pusryčiais, pietumis ir naktipiečiais; dar duoda „flight package“ – akių juostą miegui, kojines, ausų kimštukus, ausines, pledą ir pagalvėlę. Stambulą pasiekiame per tris valandas. Turime 2,5 val. pakeisti lėktuvą ir tada skrendame link Dušambė (užtrunkame dar 4,5 val.).

Užpildę imigracijos korteles ir pasiėmę bagažą ieškome vietos, kur surinkti dviračius. Tuoj pribėga įkyrių taksistų ir atkaklių vaikų būrys, siūlančių pavežti vežimus su daiktais. Linksmybės ir derybos prasideda! Ne be reikalo Dušambė žymi tuo, kad čia pirmadieniais vykdavo didžiuliai turgūs (persiškai pirmadienis yra antroji savaitės diena: du reiškia „antras“, o „shanbe/shanbe“ – diena, taip ir kilo šio miesto pavadinimas). Stebint būriui smalsių akių, surinkome dviračius ir numynėme link turgaus, kur nusipirkome pirmąjį arbūzą. Iš knygų pardavėjo gavome tadžikiškų vėliavėlių ir gausybę klausimų. Kol kalbėjome prisirinko dar 15 tadžikų vyrų, kurie kraipė galvą ir demonstratyviai rodė „durniai“, sužinoję, kad ruošiamės dviračiais minti Pamir Highway, kur aukščiausia perėja yra 4655 m aukštyje (Dušambė – 800 m virš jūros lygio). Dušambė  centre radome gražų parką su didžiausia vėliava pasaulyje. Miegojome už miesto, miegmaišius pasitiesę ant žemės po žvaigždėtu dangumi. Iki šiol nebuvau mačiusi tokios žvaigždžių gausybės ir taip ryškiai šviečiančio Paukščių tako!

Pirmyn į kalnus!

Per pirmąją dieną pakilome apie 1 km (nuo 800 m iki 1800 m). Vaizdai nuostabūs: horizonte – kalnai, o kalnų papėdėse – ožkų, karvių bandos. Matėme daug asiliukų, kurie genami tadžikų tingiai žingsniavo molingu keliu. Pietums suvalgėme arbūzą, dynią ir maišą vynuogių. Asilams sušėrėme arbūzo žieves ir obuolių graužtukus, jie subaubė norėdami dar ar padėkodami už gautą maistą. Pakeliui sutikome daug vietinių, visi mojavo, sveikinosi, rėkavo, pypsino ir visaip kitaip bandė atkreipti mūsų dėmesį. Vienas tadžikas sustojo ir pasiūlė atminti iki jo miestelio (už 25 km mūsų maršruto kryptimi) ir pas jį paviešėti bei nakvoti. Apsidžiaugėme gavę tokį pakvietimą ir likusį vakarą mynėme į kalną galvodami apie karštą plovą. Atmynėme jau temstant, buvome pakviesti į vidų, susėdome ant žemės patiestų kilimų.  Ant kilimo šeimininkas išdėliojo arbatos puodelius, vaisių padėklus, lėkštes su plovu, kefyrą, didžiulį duonos – „lipioškos“ gabalą. Nežinojome, kaip elgtis. Pasirodo, duoną reikia suplėšyti rankomis ir mirkyti į kefyrą arba ja pasisemti plovo. Nakvojome erdviame kambaryje, kur šeimininkės ant grindų suklojo labai daug spalvotų patalų su margomis pagalvėmis. Paguldė merginas šalia merginų, vaikinus šalia vaikinų.
Pusryčiams gavome šilto pieno su duona ir cukrumi. Už vaišingą priėmimą tadžikai paprašė juos nufotografuoti ir vėliau atsiųsti nuotraukas. Didžiulė šeima puikiai pozavo! Kitas dienas tai mynėm į kalną, tai leisdavomės žemyn. Visur kalnai kalnai kalnai! Ir nepaprastas jų grožis: kai kur žali, kai  kur spalvoti, kai kur pilkos uolos, o horizonte – snieguotos viršukalnės.

Dviračių gedimų neišvengėme: nuo vežamų daiktų svorio (kiekvienas į kalnus puškuodavome su 30-35 kg krovinio) ir nuolatinio dundėjimo per žvyrkelius lūžo bagažinės. Ne kartą pradūrėme kameras, o didžiausia problema buvo visiškai nulūžusi bėgių perjungiklio auselė. Turimų atsarginių detalių ir įrankių nepakako šiai problemai išspręsti. Vienintelė išeitis buvo laukti pakelėje, kol pravažiuos mašina ir pavežės iki artimiausio miesto, esančio už kelių šimtų kilometrų. Bet stebuklų būna (ir ypač kelionėse)! Išgirdome keliu pardundantį sunkvežimį, kuris vežė... dviračius! Aukštai kalnuose tai buvo neįtikėtina! Susistabdėme dulkėtą sunkvežimį ir tokiomis akimis kaip šuniukas prašo maisto mes išprašėme vairuotojo parduoti mums reikiamą detalę. Aišku, detalė nebuvo visiškai tinkama  turimam dviračiui, bet netrukus atsirado vietinis meistrelis, kuris baloje prie dviračio privirino savadarbę surūdijusio plieno plokštelę, o prie jos bėgių perjungiklį. Nuotykis baigėsi labai sėkmingai!

Pirmoji rimtesnė perėja laukė 3252 m aukštyje. Ilgai ilgai kilome aukštyn, bet po to be galo greitai nusileidome į beveik pradinį 1 km aukštį. Kiekvieną kartą žvyrkeliu kratantis žemyn galvodavau, kad „gal jau užteks leistis“, nes žinodavau, jog lauks naujas pakilimas. Vaizdai ne kartą vertė sustoti, įsižiūrėti, įamžinti. Atsiverdavo įspūdingi slėniai, iš niekur atsiradę vaikai šaukdavo „Hello! Hello!“ arba „Tourist! Tourist!“, o mes kantriai jiems atsakinėdavome.

Kitoje kranto pusėje – Afganistanas

Dar viena nepamirštama kelio atkarpa – mynimas palei upę, natūralią sieną tarp Tadžikijos ir Afganistano. Buvo įdomu stebėti kitame upės krante esančius Afganistano kaimelius: rudi namukai, prilipdyti vienas prie kito, nesiskiriantys nuo žemės, ant kurios jie pastatyti, ir kalnų. Tiesa, langinės ir durys buvo nudažytos skirtingomis spalvomis ir tai pasteliniam kraštovaizdžiui teikė žaismingumo. Kartais pasigirsdavo iš kito upės kranto ataidintis vaikų sušuktas „Hello!”.

Siauru keliuku palei upę teko dalintis su fūromis, vežančiomis prekes iš Kinijos į Europą: jos prispausdavo mus prie kalno šlaito arba ties upės skardžiu ir palikdavo skęsti dulkėse. Kelias savaites fūros važiuoja viena paskui kitą į Europą, po to pagal sudarytą grafiką viena paskui kitą grįžta atgal. Kalnuose  prasilenkimui nėra vietos.

„Pasauli, tu nuostabus!”

Palikę Afganistaną ir upę nuošaliau, mėgaujamės Pamir Highway vaizdais ir pramogomis. Aplankėme šalikelėje esančią arbatinę – „čaichaną“, kur užsisakėme avienos sriubos. Savo lėkštės neįveikiau, buvo per riebu. Toliau  minant  į kalną kas antras žiaukčiojome ir galvojome, kaip suvirškinti vietinį valgį. Paprastai valgydavome iš Lietuvos vežamą maistą: fermentinį sūrį, dešras, šokoladą, riešutus, džiovintus vaisius, ant primuso virdavome Tadžikijoje pirktas kruopas ar makaronus.

Viena iš gardžiausių vakarienių buvo laukinėse karštosiose versmėse. Įsivaizduokite nedidelę daubą apaugusią žalia žolyte, iš visų pusių apsuptą kalnų, o daubos viduryje  – karštos balutės bei šalia jų pratekantis šaltas upelis – galima pasirinkti, kur maudytis. Budinti pora išverda vakarienę ir visi su maisto dubenėliais mirksta vandenyje. Stebime plunksninius debesis, pradeda temti, dangus nusidažo rožine spalva, vėliau suspindi milijardai žvaigždžių. Atslinkus nakties vėsai „vonia“ atrodo dar šiltesnė. Padėjus galvą ant balutės krašto skaičiuoju žvaigždes, jaučiu, kaip raumenys atsipalaiduoja, šiltas vanduo nuo kūno plauna per savaites susikaupusį purvą ir prakaitą, tokiomis akimirkomis norisi sušukti: „Pasauli, tu nuostabus!”. Aukštis – 3773 m.

Dar vienas įdomus faktas – pastarosiomis dienomis vis prasilenkiame su „National Geography“ džipuku. Linksmų vyrukų kompanija važinėja po Tadžikiją ir tyrinėja karštųjų versmių, ežerų augaliją, gyvūniją, ieško sniego leopardų pėdsakų, fotografuoja nuostabius kraštovaizdžius – sako, kažkada bus geras straipsnis (naiviai tikimės, kad gal paminės ir nutrūktgalvius dviratininkus).

Tarptautinė dviratininkų komanda

Iš Rygos į Tadžikistaną išskridome septyni lietuviai, deja, kelionės viduryje įvyko šiokių tokių pasikeitimų. Vienas bendrakeleivis keturias dienas negalėjo nieko valgyti, maistas „stovėjo“ skrandyje, kankino nuolatinis viduriavimas – turimi vaistai nepadėjo. Organizmui nusilpus minti kalnais nebuvo įmanoma. Pora susitranzavo fūrą, kuri nuvežė į miestą. Ligoninėje vaikinui buvo suteikta pagalba (atrodo, leistas antibiotikų mišinys) ir, laimei, sveikata pagerėjo. Atsiskyrusius bendrakeleivius sutikome tik po dviejų savaičių, kelionės galutiniame taške.

Tačiau netrukus mūsų praretėjusias gretas papildė nauji komandos nariai su savomis istorijomis. Atsimenu, kad sustojome šalikelėje papietauti. Pro šalį įspūdinga automobiliu-namu važiuojanti olandų šeima, kuri po pasaulį keliauja jau penkerius metus, šūkteli, kad palauktume vokietės. Mergina pastarąsias dienas mina viena. Ji į Tadžikistaną atskrido su kitu vokiečiu, jie susipažino virtualiame keliautojų forume, bet realybėje pasirodė, kad vokietis yra be galo lėtas ir kitaip įsivaizduojantis kelionę, todėl jie nusprendė minti atskirai. Sulaukiame merginos, šnekučiuojamės ir po dešimties minučių girdime šaukiant „Humans! Humans!”. Prie mūsų kompanijos prisijungia du anglai, į Tadžikiją atmynę iš Londono! Likusias dvi savaites keliaujame kartu, besidalindami kultūriniais skirtumais ir panašumais bei gąsdindami kitus turistus, kai jie paklausia „Where are you from?“, o mūsų kompanija nemirktelėjusi sušunka: „Lithuania, Great Britain, Germany!” – visi lieka nustebę, palinki sėkmės ir mūsų tarptautinis ekipažas nurieda toliau.

Negaliu nepaminėti anglų bendravimo su vietiniais ypatumų. Tadžikijoje ir Kirgizijoje, į kurią įminsime, visi šneka rusiškai, o mūsų draugai rusiškai nei kiek nesupranta. Tadžikas klausia: „Как дела?“, iki ausų išsišiepę anglai atsako: „Veliko-Britania!“. Juoko netrūksta.

Kirgizija – „20 dollars and problems solved!“

Aprašyti viską, kas vyko Tadžikijoje, reiktų dar ne vieno lapo, tad tausodama Jūsų kantrybę riedu prie Kirgizijos sienos. Pasienietis aiškina, kad vokietė neturi tam tikro lapuko, nors prie tadžikų sienos lapukas buvo. Patikrinamos tašės, išvaikštomas neutralus pasienio ruožas, lapukas neatsiranda. Tačiau kirgizas greitai pateikia sprendimo būdą: „20 dollars and problems solved!”.

Labai keista, bet vos tik pervažiavome Kirgizijos sieną, viskas kardinaliai pasikeitė: danguje atsirado daugiau debesų, kalnai pasidarė žali žali, pievose pagausėjo ganomų galvijų bandos, molinius namukus pakeitė veltinio jurtos, kuriose galima išgerti arbatos ar likti nakvynei. Rytiniu ritualu tapo pasijodinėjimas asilu ar arkliu: išlendu iš palapinės, apsidairau ir netrukus atjoja piemenukas, kuris šypsodamasis prašo: „fotki fotki!“. Kai vaiką nufotografuoju – jis pasižiūri fotoaparato ekrane į savo atvaizdą ir pradeda šokinėti iš laimės bei ploti delniukais. Matau, kaip vaiko akys blizga, o šypsena nedingsta. Netrukus jis pasiūlo pajodinėti asiliuku ar arkliu. Tą akimirką ir aš patampu vaiku. Kai ant arklio risnoju per žaliąsias pievas, horizonte matau snieguotus kalnus, negaliu nesidžiaugti, negaliu nesišypsoti – jausmas toks lyg būčiau klasikinio vesterno filmo herojė (betrūksta tik kaubojiškos skrybėlės).

Mėnesio kelionę baigėme Oše. Prisipažinsiu, norėjau dar pasilikti.

Šiek tiek skaičių:
Kalnais numynėme 1560 km.;
Pakilome nuo 800 m virš jūros lygio iki 4655 m (aukščiausia vieta);
Suvalgėme 22 arbūzus ir 10 dynių.

Laura Navasaitytė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt