Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Milžiniškas ir siaubą keliantis Mekongo šamas Laose

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dalyvaukite konkurse ir Jūs!!! Konkurso taisyklės. Mekongo šamas Valtininkas, kuris kėlė mus keista, į bananą panašia valtimi, į kitą Mekongo upės krantą, papasakojo istoriją. „...

Dalyvaukite konkurse ir Jūs!!! Konkurso taisyklės.

Mekongo šamas

Valtininkas, kuris kėlė mus keista, į bananą panašia valtimi, į kitą Mekongo upės krantą, papasakojo istoriją.

„Luang Prabango miesto apylinkėse, – pasakojo valtininkas Dinfaokas, – gyvena milžiniškų šamų padermė. Dažniausiai jie tyko grobio šalia uolėtų slenksčių, netoliese garsiųjų Budos urvų. Pažiūrėkit, – sakė Dinfaokas, – kiekvienas laivelis padabintas spalvotomis medžiagų juostomis, aprištomis žvangučių virvelėmis ir apkaišytas gėlėmis. Luang Prabango šamai nepakenčia žvangučių garso ir stengiasi nuo to garso pabėgti kuo toliau. Ir nepakenčia šviežių gėlių kvapo... O mano draugas Noa kartą išplaukė į Mekongą, patingėjęs patikrinti laivagalio juostas. Po savaitės Noa grįžo namo apdriskęs, paklaikusiom akim ir pražilusiais plaukais – visą savaitę Noa gėrė. Išgerdavo tris butelius degtinės, trenkdavo stiklinę žemėn ir pradėdavo rėkti NASRAIAAAAAA. Tada griūdavo žemėn ir miegodavo visą parą tiesiog ant baro grindų. Vėliau Noa atsigavo, bet į Mekongą daugiau niekada neplaukdavo. „Ten pilna pabaisų“, – sakydavo Noa.“

„Tie šamai išauga iki šešių metrų ir gali praryti visą valtį – drebančiu balsu pasakojimą tęsė Dinfaokas. – Kiek neatsargių upeivių padėjo galvas aplink Luang Prabangą, o kiek valčių tos baisybės sudaužė. Kartą per metus, vietiniai žvejai, praėjus lietaus sezonui, surengia šamų medžioklę – tuomet šamai prisiėdę, lėti ir aptingę tūno seklumose. Šamus medžioja visais įmanomais būdais – šaudo iš automatinių ginklų, stato tinklus, mėto žeberklus ir t.t.“

Dinfaokas sakė, kad  pavasaris Laose – šamų patiekalų laikas. „Šiemet pagavome keturių metrų baisūną“, – gyrėsi Dinfaokas.

Klausėmes apmirę. Krūpčiojom nuo kiekvieno vandens pliaukštelėjimo. O kai laivelis pasviro sukdamas link kranto, mūsų merginos sutartinai suspigo.

Vėliau  kavinėje, kurioje pietavome, barmenas papasakojo ir truputį istorijos.

„Vietkongo karo metu, – pasakojo barmenas Bia, – Mekongo upėn, šalia Luang Prabango miesto nukrito amerikiečių krovininis lėktuvas. Pasakojama, kad amerikiečiai gabeno slaptą ginklą – hormonų serumą, kurio veikiami šaltakraujai gyvūnai išaugdavo iki neįsivaizduojamų dydžių. Taip amerikiečiai ketino kovoti su partizanais. Nujausdami negandą, amerikiečiai siuntė ir siuntė sraigtasparnius, kurie purškė neutralizuojančius tirpalus virš katastrofos vietos. Dvi savaites čia be perstojo skraidė sraigtasparniai. Viskas čia permirko kažkokiu smirdančiu skysčiu, net ir valgant jautėsi kažkoks į sugedusios mėsos kvapą panašus dvokas. Po to ir pradėjo čia siautėti tie Mekongo šamai.“

Bia sakė, kad kartais prie Luang Prabango valstiečiai randa sprindžio didumo skruzdėlių.

„Ar atkreipėt dėmesį? – Bia'os paklausė mergina vardu Lin, – Luang Prabange daug aukštų žmonių – gerokai aukštesnių nei kitur Laose.“

Žuvies Laose stengėmės nevalgyti.

Saulius Paukštys

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt