Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Mistiškos ankstyvųjų krikščionių gyvenvietės Turkijoje

Senosios Goreme gyvenvietės
Senosios Goreme gyvenvietės
Šaltinis: 15min
0
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Ievos papasakota kelionės istorija! Daugelio...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Ievos papasakota kelionės istorija!

Daugelio lietuvių galvose Turkijos įvaizdį kuria tik „viskas įskaičiuota“ viešbučiai, palmės ir kokteiliai ant jūros kranto.  Atrodo, ko daugiau ir norėti iš šalies, turinčios nuostabius paplūdimius ir „kalančios“ pinigus iš turizmo. Tačiau mano akyse Turkija kitokia. Juk ar tokia didelė bei kontrastinga teritorija gali apsiriboti paplūdimiais?

Zelve gyvenvietėje
Zelve gyvenvietėje

Visada maniau, jog geriausios kelionės vyksta ekspromtu. Vieną akimirką apie tai kalbėję, jau po poros valandų dviese sėdime autobuse į Goreme miestelį Kapadokijos regione. Tai viena mistiškiausių vietų, kurioje man yra tekę būti. Ši, išvertus iš persų kalbos, „nuostabių arklių šalis“ yra centrinėje Turkijos dalyje ir yra ypatinga savo kalvomis. Jos susidarė iš išsiveržusio ugnikalnio sustingusių pelenų, vėl ir vėl raižytų vėjo bei lietaus.  Vaizdas, atsiveriantis šioje gyvenvietėje, nepakartojamas. Kyla asociacija, prisiminimas iš praeities  – Baltijos pajūryje statomos  smėlio pilys. Pastarosios tuoj ištirpsta atėjus bangai. Kapadokijos uolienos neištirpsta jau milijonus metų.

Įsikūrę patraukiame pasižvalgyti po miestelį, kuriame įsteigtas muziejus po atviru dangumi. Dar negalėdama suprasti, kokį gamtos stebuklą matau prieš akis visur aplink save, patenku į muziejaus teritoriją. Jame lankytojams atvira uolose išskaptuota senųjų krikščionių gyvenvietė, siekianti dešimtąjį amžių. Atrodo neįtikima, kaip žmonės galėjo gyventi uoloje. Mintis blaško net lapkričio mėnesį kaitinanti saulė, todėl paltams atsidūrus kuprinėse esame pasiruošę lįsti į vidų. Jau išorė atrodo įspūdingai, bet viduje mūsų laukia bažnyčia su išlikusiomis freskomis. Čia – valgomasis (pajuodusios lubos bei sienos išduoda, kad čia naudota ugnis, t.y. gamintas maistas) su išskaptuotu stalu bei suolais, kita patalpa – miegamieji kambariai, toliau eina bažnyčia su altoriaus liekanomis ir tikrų tikriausiomis freskomis su šventųjų atvaizdas. Apima keistas jausmas žiūrint į kai kuriuos jų – akys nubrūžintos taip, kad nesimatytų... Čia pat šalia kapavietė su ketveriais išsižiojusiais griaučiais.

Vynuogių užuominos Zelve bažnyčioje
Vynuogių užuominos Zelve bažnyčioje

Būtinai norėjome aplankyti ir Zelve. Tai šalia esanti atskira teritorija su mažiau turistų ir daugiau „kambarių“. Įspūdingiausia (jei išvis ką nors čia galėčiau apibūdinti kaip labiau ar mažiau įspūdingo) tikriausiai yra  bažnyčia ant kalno. Apninka keista nuojauta suvokiant, kad čia,  būtent šioje vietoje, kurioje stoviu, vienuolis paėmęs į saują raudonų dažų piešė mažytes raudonų vynuogių kekes. Spalva išsilaikė daugiau nei tūkstantį metų. Nuo įspūdžių nesinori nei valgyti, nei ilsėtis. Tik lįsti į štai tą urvą, tada dar štai į ta olą, dar į vieną... Tik dienos pabaigoje, kai ima leistis saulė, išeiname iš teritorijos. Sustojusi ant vienos iš sustingusios pelenų kalvos, išsitraukiu vandens buteliuką. Fe, šiltas... Bet raukšlėtas, saulėlydžio nušviestas smėlio spalvos kraštovaizdis vėl atkreipia dėmesį į save. Šauna mintis – būtinai reikia aplankyti septynių aukštų požeminį miestą Derinkuyu.

Zelve gyvenvietė
Zelve gyvenvietė

Kelionės aukščiausiąjį tašką – kulminaciją – pasiekiame po žeme. Siauri laipteliai, vedantys žemyn, leidžia praeiti tik vienam žmogui vienu metu. Atrodo, kad viskas stengtasi padaryti kuo kompaktiškiau – vis dėlto čia nuo kažko už šių akmeninių durų, atidaromų tik iš vienos pusės, spėjama, jog slėpėsi dvidešimt tūkstančių žmonių. Dviese vaikščiodami siaurais, menkai apšviestais koridoriais džiaugiamės, jog atvykome ne sezono metu ir galime laisvai viską apžiūrėti, bet tuo pačiu gauname ir adrenalino žibintuvėliu šviesdamiesi kelią tolyn. Žiūrint į išlikusias ventiliacijos angas iš apačios jaučiamės tarsi šulinio dugne, kai matome virš mūsų esančią mažytę švieselę. Įdomu, ką turėjo jausti žmogus, gimęs ir užaugęs čia, ėjęs į tą mokyklą už kampo pasukus į dešinę, sėdėjęs štai aname uolienoje išgremžtame suole? Ką jis jautė, kai pirmą kartą iškilo į paviršių, kai įkvėpė šviežio oro?

Tolumoje pasigirsta turistų balsai. Pažadinti iš transo būsenos kylame atgal link dienos šviesos. Geriau tuos, kurie čia praleido visą gyvenimą, padeda suprasti grįžimas į įprastą pasaulį. Tik aplink nenusakomai šviesu. Nesvarbu, kad dangus apsiniaukęs.

Ieva Vasiliauskaitė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt