Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Savęs išbandymas: žygis į Maču Pikču

Camino Inka
Camino Inka
Šaltinis: 15min
0
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Jurgos papasakota kelionės istorija! Kai prieš...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Jurgos papasakota kelionės istorija!

Kai prieš metus apsilankiau Maču Pikču, supratau, kad noriu dar kartą aplankyti šitą miestą. Tačiau dar kartą važiuoti traukiniu ir patekti į miestą pro „turistinius“ vartus nesinorėjo. Norėjau įeiti taip, kaip ir Inkai – pro Saulės vartus. O taip pat labai norėjau ir praeiti Inkų kelią – dėl smalsumo: ko nemato didžioji dalis turistų (per dieną Inka keliu leidžiama išeiti tik 500 žmonių).

Turėjau daug baimių, kad nusivilsiu, kad nervuos nuolatinis lietus ir kad žiauriai nusikalsiu. Tuo pačiu turėjau daug lūkesčių pasitikrinti savo sportinę formą, pamatyti nerealių vaizdų ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Rezultatas – man nereikėjo kovoti su savim. Trumpam sustojus ir pasakius sau „stop“ buvau tik paskutinę dieną likus 5 minutėms lipimo iki „Saulės vartų“. Čia laiku pasirodė Gido ir aš netrukau pasiekti viršūnės ir pamatyti ką tik iš debesų pasirodžiusio Maču Pikču.

O dabar apie viską nuo pradžių...

Machu Picchu
Machu Picchu

Kompanija
Mūsų buvo 9 turistai:

  • 5 argentiniečių draugų kompanija, šiek tiek vyresnė (apie 45-50 metų). Iš visos kompanijos viena buvo ypatingai aktyvi ir vienintelė normaliai mokėjo kalbėti angliškai. Su kitais puikiai praktikavausi savo ispanų kalbą. Pradžioje visa kompanija buvo pakankamai aktyvūs, tačiau paskutinėmis dienomis žiauriai nusikalė ir nuolatos jų reikėdavo laukti bent valandą.
  • Rita – 37 m. indė, jau 20 metų gyvenanti JAV, šiuo metu San Franciske. Labai didelė „plepsė“, tačiau pakankamai pozityvi. Žinoma, nevalgo mėsos.
  • Nitasha – irgi iš JAV, iš San Francisko. Su Rita susipažino tik kelionės metu, tačiau tapo puikiomis draugėmis ir dažniausiai laiką leisdavo kartu, fotografuodamos viena kitą su savo „aifounais“.
  • Andreas – labai savimi patenkintas jaunuolis iš Vokietijos. Ką tik baigė studijas ir nuo vasario mėn. pradeda dirbti prekybos centre ALDIS, vadovaus trims parduotuvėms ir turės savo pavaldume 60 žmonių. Jam 25 metai, iki šiol dirbo tik statybose, bet kadangi baigė labai „krūtą“ universitetą, sulaukė ir gero darbo pasiūlymo. Iš principo jo „krūtumas“ manęs neerzino, dažnai tai pralinksmindavo visą kompaniją, tačiau didelių simpatijų vienas kitam nejautėme, tad dažniausiai laikėmės per protingą atstumą.

Įgula:

  • Lino – pagrindinis gidas, kalbantis ispanų ir anlgų kalbomis, jau 15 metų vaikščiojantis inkų keliais. Paskutinėmis dienomis tapome gerais draugais, nes panašu, kad man vienai buvo įdomūs jo pasakojimai apie inkų istoriją.
  • Gido – antrasis gidas, kuris dažniausiai palaikydavo atsilikusiuosius ir į stovyklavietes ateidavo dažniausiai paskutinis. Visiškas mergišius, o tiksliau klasikinis „chamullero“ (lietuviškas atitikmuo – „makaronų kabintojas“): po pirmų dešimities minučių ėjimo kartu pradėjo pasakoti, kokia aš graži, pirmą vakarą žadėti mane išmokyti lambados, siūlyti masažus, visos kelionės metu žadėjo pasibaigus žygiui būtinai eiti su manim pasišokti, o kelionei pasibaigus tiesiog išsiskyrėme ir tiek. „Meilės“ nebeliko :)
  • Laureano – pagrindinis virėjas ir porterių šefas.
  • 8 porteriai, kasdieną nešantys visą kelionės įrangą, kiekvienas turintis po savo rolę (palapinės, stalo padengimas, daržovės, dujų balionas ir t.t.). Kasdien jie neša po 20 kg ant savo kupros, stovyklavietę palieka paskutiniai, o nuvyksta pirmi, viską paruošia ir laukia mūsų. Jie neša visą įrangą, o asmeninius daiktus (drabužiai, miegmaišis, kilimėlis) turime neštis patys, nebent už papildomą mokestį gali atiduoti dalį daiktų porteriams. Didžioji dalis taip ir padarė, ypač antrą ir trečią dienomis. Aš ir vokietis visą savo turtą prasinešiojome iki galo.

Tai tiek trumpai apie mūsų 20-ies žmonių kompaniją. O dabar apie emocijas, kurios virė manyje keliaujant inkų keliu.

Pirmoji diena

Tai buvo lengviausia visos kelionės diena. Viena – buvome visi pailsėję, dar nejaučiantys svorio ant pečių, ištroškę nuotykių. Kita – kelias buvo tiesus ir lengvas, visiškas pasivaikščiojimas. Keletas pasikėlimų ir nusileidimų visiškai nevargino.

Jau pirmą dieną eidama normaliu savo žingsniu išsiveržiau į priekį. Mane nervino dažni sustojimai – jei aš įsieinu į ritmą, tai nenoriu sustoti, nes po to labai sunku vėl pradėti. Gidai mane traukė per dantį, kad jie pasižiūrės, kaip aš skubėsiu antrą dieną. Pakeliui, likus iki stovyklavietės minutei kelio, buvo pardavinėjama „Chicha“ – vietinių gaminamas kukurūzų alus. Būtinai norėjau paragauti, tad į stovyklavietę įžygiavau su už 1 litą įsigytu alaus bokalu. Skonis buvo labai keistas, bet ties puse bokalo prie jo pripratau ir netgi pradėjo patikti. Tačiau žinodami, kad antra diena sunkiausia kelionės metu, daugiau alkoholiauti niekas sau neleido. Iš vakaro prigėriau cocos arbatos ir dėl to naktį niekaip negalėjau užmigti. Be to, žiauriai skaudėjo gerklę ir pagalvojau, kad kita diena bus man išbandymas. 

Camino Inka
Camino Inka

Antroji diena

Dėl nemigos, noro į tualetą ir gerklės skausmo, atsikėliau anksčiau nei reikėjo – visi buvo žadinami 5:20 val., o aš tuo metu jau beveik sėdėjau prie stalo ir laukiau pusryčių. Pikčiausia buvo tai, kad lietus pradėjo lyti 4:30 val., tad antros dienos žygį pradėjome su lietum. Kaip jau ir tapo įprasta po pirmos dienos, aš su Gido ėjau pirmoji, o vėliau visi kiti. Tačiau nepraėjus net 10 min. mes jau stojom ilsėtis. Mane žiauriai erzino tokie tempai, nes labai norėjosi eiti ir patirti įspūdžių. Pamatęs mano susierzinimą po kiek laiko Lino paaiškino, kur reikia eiti ir paleido – susitarus, kuriame taške yra „meeting point'as“.

Tą dieną žygis turėjo 4 atkarpas. Eidama iki pirmosios atkarpos pabendravau su porteriais, susipažinau su mūsų porterių vadu (tuo metu dar nebuvau spėjus suprasti, kad jis iš mūsų chebros) ir palengva atėjau iki susitikimo taško. Praėjus penkioms minutėms atėjo Lino su „nusiskundimu“, kad manęs neįmanoma pasivyti. Visas kitas atkarpas irgi įveikiau pirmoji ir vidutiniškai pralaukdavau apie valandą likusiųjų. Nors kelias ir buvo status, jis man nebuvo labai sunkus – įsivažiuoji į nuolatinę lipimo sistemą ir eini „automatu“. Lietus nebuvo stiprus, tad užlipus į aukščiausią viso treko tašką – 4215 m virš jūros – grožėjausi nueinančiais ir ateinančiais rūkais, atsiverniančiais tarpekliais ir stebėjau aplinkui besirenkančius, besifotografuojančius ir besiskirstančius kitus turistus.

Paskutinė atkarpa iki stovyklavietės vedė tik žemyn. Nekenčiu ėjimo žemyn... Akmeniniais laiptais vanduo tekėjo upeliais, baisu būdavo ne taip koją padėti ir šiaip, „nefaina“. Čia labai pravertė lazdos ir kaip visada iki poilsiavietės nusigavau pirma. Atėjus pirmai yra vienas privalumas – visada pirmoji rinkausi palapinę nakvynei. Aišku, visos jos vienodos, bet vistiek faina, kai turi pasirinkimo galimybę. Naktis turėjo būti šalčiausia iš visų, tad apsirengiau viską, ką turėjau sauso ir tą naktį jau puikiai išsimiegojau.

Trečioji diena

Kaip ir praėjusi, prasideda 5:20 val. Tai turėjo būti ilgiausia diena. Ji neturėjo būti sunki, bet labai daug pakeliui esančių inkų objektų reikėjo aplankyti. Tačiau ši diena tapo išbandymu visiems ir viskam. Pirmojoje dienos pusėje, lipant į 3900 m aukštį lietus pylė kaip iš kibiro, pūtė žiaurus vėjas. Pakilus į viršūnę, galvojau, kad mano rankų pirštai taip ir neišsisties – buvo labai sušalę. Pirštinės – beviltiškas reikalas, nes viskas tampa iš karto šlapia. Ten turėjo būti žiauriai gražūs vaizdai ir įdomios istorijos, tačiau nebuvo nei galimybės traukti fotoaparato, nei grožėtis atmintin – lietus ir vėjas varė kiekvieną mūsų link stovyklavietės. Tuo metu lipdama žemyn galvojau tik apie tai, kad daugiau niekada gyvenime nekartosiu inka treilo. Na, nebent kas nors pažadės 100% gerą orą. O vakare Lino man prisipažino, kad tuo metu galvojo tik apie tai, kad laikas keisti darbą.

Nors pietūs turėjo būti 12 val., jau 10 val .mes su vokiečiu sėdėjom palapinėj, kur valgomasis sujungtas su virtuve ir dėl to yra gerokai šilčiau nei būtų šiaip. Laukiant pietų mielai stebėjau virtuvės darbą, bendravau su porteriais ir bent kažkiek bandžiau sušilti. Nors drabužius ir pasikeičiau į sausus, batai buvo kiaurai šlapi. O šąlančios kojos reiškia, kad pats taip niekaip ir nesušilsi...

Camino Inka.
Camino Inka.

Tačiau po pietų lietus ir vėjas šiek tiek apsiramino, be to leidomės vis žemiau, ten kur šilčiau. Pakeliui eidama dar pabendravau su Laureano, jis nelabai skubėjo į stovyklavietę, tad kurį laiką galėjo palaikyti mano tempą. Tas pokalbis labai teigiamai atsiliepė mano tos dienos vakarienei – gavau specialius patiekalus sau be svogūnų. Kai lietus visai liovėsi, prisėdom pasigrožėti panoraminiais vaizdais ir surūkyti po cigaretę. Po truputį pradėjo lįsti saulė ir nuotaika gerėjo. Tą dieną aplankėm dar fainų griuvėsių, terasų, o vakare iš stovyklavietės grožėjomės Maču Pikču kalnu ir nuostabiai žvaigždėtu dangumi. Tai buvo paskutinė vakarienė, todėl porteriai mums pagamino didelę vakarienę iš 7 skirtingų patiekalų, tačiau aš nebuvau labai protinga ir prigėriau be proto daug "coca" arbatos. Vakarą praleidau plepėdama su Lino, o naktį, žinoma, negalėjau užmigti. Tačiau dienos emocija vis dėlto liko teigiama ir jau vakare supratau, kad galėčiau ir visai mielai dar kartą praeičiau šitą taką.

Ketvirtoji diena

Kėlėmės 3 val. nakties – turėjome anksti būti prie vartų, kad į Maču Pikču galėtume užeiti su saulės patekėjimu. Kelias iki Saulės vartų nebuvo lengvas: pakankamai status ir nepatogus, tačiau pamačius tuos griuvėsius apima lengvas palaimos jausmas ir supranti vardan ko žygiavai visas šitas keturias dienas. Paskutinę dieną gamta pasigailėjo mūsų ir Mču Pikču davė saulę (dėl ko nusvilau nosį ir pusę kaktos). Aš ir vėl su didžiausiu malonumu išklausiau visą istoriją (ekskursiją atsikrai nuo argentiniečių mums vedė Lino). O amerikietės ir vokietis negalėjo sustoti fotografuotis.

Vaikštant po ten kažkodėl apėmė jausmas, kad aš čia ne paskutinį kartą lankausi. Nuovargis, alkis ir alaus troškimas jautėsi žiauriai, tad dar kiek laiko pasigrožėję vaizdais ir pasvilinę pakaušius nusileidome į Aguas Calientes miestelį. Saulė visiškai išdžiovino batus ir drabužius, avokado salotos sukėlė pasisotinimo jausmą, o juodas alus suteikė visišką palaimą. Į Cusco grįžom vėlai vakare ir dušas buvo pirmas reikalas tik įžengus į namus.

Ar eičiau dar? Tikrai taip. Dabar, kai jau praėjo metai, nusiėmė skausmas nuo kojų ir pasimiršo nuovargis, apie šį žygį išliko tik geriausi prisiminimai. Ir kartais net pavydžiu pati sau už šią patirtį.

Jurga Kasperavičiūtė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Žygis
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt