Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Trys savaitės (ne)romantiškoje Indijoje

Šaltinis: 15min
0
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Žilvino papasakota kelionės istorija! Praėjo jau mė...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Žilvino papasakota kelionės istorija!

Praėjo jau mėnuo nuo tada, kai koją pastačiau ant Lietuvos žemelės. Jausmas buvo geras, o kelionė varginanti. Jos metu ne kartą minėjom Pošką: „Planuoti kelionę – džiaugsmas, keliauti – kančia, o prisiminimai – atpildas.“ Dar pridėčiau ir savęs pažinimą bei motyvacijos perteklių kiekviename žingsnyje po kelionės, ką bedarytum. Iš viso 22 paros be namų ir šeimos Indijoje, 5 skrydžiai ir 12500 kilometrų ore, 6 traukiniai  ir 4674 kilometrai bėgiais, šimtai kilometrų tuk tukais ir rikšomis, motociklais, motoroleriais, valtimis, traktoriais, taksi ir kojomis bei pažintis su milijardu žmonių. Asmeniškai. Bet apie viską nuo pradžių.

Planuoti kelionę – džiaugsmas, keliauti – kančia, o prisiminimai – atpildas

Pirmi įspūdžiai gali sukelti neapykantą Indijai. Apgavystės ant kiekvieno kampo ir jau pirmą dieną namų ir draugės pasiilgimas bei visiškas įstrigimas Delyje, po varginančios daugiau nei parą trukusios kelionės iš Vilniaus per Maskvą. Dvi pirmos dienos neturi jokio skiriamojo bruožo, miegi kur papuola ir kada papuola, tad atrodom ir jaučiamės kaip zombiai ir esame be bilietų kišenėje su milžinišku planu apkeliauti Indiją. Kadangi kelionės planas: lėktuvo bilietai, „lonely planet“ ir informacija, tačiau nulis nakvynių arba traukinių bilietų užsakyta iš anksto. Maža klaidelė, dėl kurios sunaikinam šiek tiek blogųjų nervų ląstelių smegenyse.

Kadangi visą naktį buvom vežiojami iš taško A į tašką B, kuriuose siūlomi bilietai kainavo daugiau, negu kelionės paketas kelionių agentūroje Lietuvoje, nutarėme atsipūsti viešbutyje, savaime suprantama, permokėdami už jį keletą kartų, kaip ir priklauso naujokams bet kurioje pasaulio vietoje, kur žmonės yra bent šiek tiek verslūs. Pailsėję randame pirmą sąžinės turintį indą, kuris parodo mums vietą, kur pagaliau gauname išsvajotus (kaip atrodė tuo metu) traukinių bilietus. Tiesa, kelionės planas nežymiai pasikeičia, bet už tai gauname nemokamą pelės medžioklės reginį agentūros biure. Kaina normali, tad nusiraminam ir vos laikydami akių vokus leidžiamės į ekskursiją po Delį. Šventyklos, šventyklos, sodai, šventyklos, miegas, sodai, šventyklos. Yra ką pamatyti, gaila ne visur fotografuoti leidžiama.

 

Antrą dieną jau ir streso mažiau ir Indijos daugiau matyti pradedi. Šiukšlynai, kvapai, kuriem labiau tiktų žodis turinti priešingą reikšmę, 30 laipsnių šiluma, smogas, „medium spicy“ maistas, nuo kurio ašaros bėga, logaritmiškai augančios rikšų kainos ir malonūs reikalavimai naudojantis internetu ar mėginant nusipirkti telefono kortelę pateikti nuotraukas ir paso kopijas. Gerai, kad nereikia bent einant į tualetą.

Išriedam pirmu traukinuku. 13 valandų laukia kabinoje, kur žmogui skirta mažiau negu po kvadratinį metrą. Grindimis laksto maži, švelnūs peliukai, naktimis kanda uodai, o miegoti turi apsikabinęs savo daiktus, nes net vietiniai juos rakina grandinėmis. Kad ir kaip baisiai viskas atrodė po pirmos kelionės, paskui jos tapo vis lengvesnės ir labiau įsimintinos, o po kelionės vienas iš tų dalykų, kada galėjai viską apmastyti ir suprasti kažką naujo apie save bei didžiuotis, kad ištempei. Trumpiausia mūsų kelionė truko  5 valandas, visos kitos 9-16 valandų. Susirinkę naujieji draugai nuolat domisi: iš kur mes, kur mūsų daiktai, palaiko mus, dėl kiekvieno nesusipratimo patvirtindami: „It‘s normal in India“. Nieko nuostabaus, labai mažai baltų žmogeliukų važiuoja traukiniais ten.

Pasiekiame Varanasi. Šventas miestas. Į savo viešbutuką keliaujame rikša, deja, vairuotojas jo neranda, tad mes prieš jo valią padarome jam nuolaidą ir sumokame ne pilną kainą. Randame patys, nors vėliau paaiškėja, kad vietų nebėra ir po pusės dienos laukimo gauname persikelti į kaimyninį hostelį. Pusryčiaujam su vaizdu į Gango upę, vaizdas už 1000 litų. Gerai, kad tiek nereikėjo mokėti. Po trumpo atokvėpio prasideda vaizdai, dėl kurių Varanasis ir yra žinomas. Religiniai fanatikai, nuogaliai piligrimai, deginami kūnai, maudynės Gange, karvės, minios žmonių. Viskas vienoje vietoje ir vienu metu. Kai kurie vaizdai nėra labai malonūs akiai, kalbu apie kūnų deginimą, bet smalsumas nugali ir stengiesi prieiti ir pamatyti šį procesą iš arti, vieno karto užteks visam gyvenimui. Vakare gaunam ir šventinę programą, kaip tik prasidėjo Shivos šventė, tad visur skamba muzika, kvepia smilkalai ir rūksta žvakių dūmai.

 

Trumpas nakties miegas ir vėl prie Gango. 5 ryto mes jau pasiruošę išplaukti ir pažiūrėti rytines apeigas. Maudosi begalės žmonių, meldžiasi vandenyje saulei tekant, vaizdai ir atmosfera įspūdingi. Viešnagė Varanasyje artėja prie pabaigos, savo hostelyje sutinkame kaimynus Japonus, kultūros mainų vakaras užskaitytas. Gražiausiu įmanomu būdų pristatome Lietuvą su „youtube“ filmukais neregėta Lietuva, žaliomis devyneriomis ir centais prisiminimui. Japonams taip garžiai nepavyksta, bet visi linksmi išsiskirstome po kambarius.

Vėl traukinukas, vėl 800 kilometrų bėgių ir žemėlapyje po nakties dedame dar vieną tašką. Agra. Šį kartą gauname net pažadėtą „pick-up“ iš stoties į viešbutį. Agrai skirta tik viena diena, tad iš karto lekiam prie Taj Mahal. Ateinam ir žiūrim lūpas pakabinę, gražesnio pastato nemačiau, kaip paveiksliukas ir stovi, iš kur bežiūrėtum. Dar Argroje laukė fortas, aštrus maistas, neplanuotos paieškos ir judam toliau. Apturėjom ir įsimintą apsipirkimą. Akmeniniai drambliukai buvo perkami gatvėje, o sumokėjom trečdalį kainos, kurios prašė, nes tiesiog neturėjome daugiau pinigų. Maža to, kai tuk tukas pasiūlė kelionę, pasakėm, kad pinigų neturim, tai parvežė nemokamai.
Traukinys į Jaipur tampa lengviausiu kelionėje. Eilinis pokalbis apie „backpacker‘ių“ aktualijas kelionės metu. Šį kartą įspūdžiais dalinamės su žmogeliu iš Niujorko, prieš tai tokią pačią kalbą jau sakėme danams, vokiečiams ir britams, galima ir mintinai išmokti.

Jaipure vėl susirandame draugų. Savaitės pamokos nepadeda. Gauname dovanų, už kurias reikia vėl susimokėti, bei išvyką į mokyklėlę, kur norėjome tiesiog padaryti gerą darbą ir praleisti šiek tiek laiko su vaikais. Deja, viskas baigėsi solidžia kalba apie moralines normas, paramą ir panašiai, be to, dar už jų draugo atvėžimą susimokame „minimum“ dvigubą kainą. Bet šito ir reikėjo, pagaliau perlipam per save ir visi kiti indų bandymai iškarto susilaukia atsakymo ne.

 

Jaipure turėjom pakankamai laiko išmėginti kažką naujo, tad nusprendėme pataupyti ir... tranzuoti. O sekėsi lengviau, negu tikėjomės. Žmonės stoja, tad visus savo norimus aplankyti objektus tą dieną pasiekėme tai džipu, tai autobusiuku, tai traktoriumi. Kitą dieną dar ir viešuoju transportu pasinaudojome. Įspūdingiausia vieta Jaipure, ko gero, buvo Amber fortas. Ir jis gražus, ir gamta, kurios jau buvome pasiilgę, ir su drambliais iš arti susitikom. Čia ir pirmo Indiško alaus paragaujam, nuo kurio organizmas jau atpratęs ir galvelė greitai pajaučia jo poveikį.

Dar vienas naktinis traukinys, apsikabinus kuprinę didesnę nei mergina „Asian standart“ dydžio gulte, neprailgsta. Pasiektas Udaipur. Žmonės čia draugiškesni, čia jų mažiau ir jie turi velniškai gražią gamtą. Pirmą dieną aplekiame visas apylinkes, o antrą jau imame ir motociklą, nes matome aplink kalnus ir jie labai traukia. Darius važiavęs prieš penkis mietus, aš – niekada. Bet mums reikia motociklo, ne motorolerio, juk per paprasta būtų. Gaunam, užsipilam kuro ir pirmyn. Visą dieną važinėjame po kalnus, randame ežerą, norisi išsimaudyti, bet dėl sveikatos pataupome šitą norą iki Goa. Važinėju ir aš, nemaniau, kad taip paprasta, dvi minutės instruktažo ir tiesiai į indiško eismo gatves. Kurios čia, tiesa, smarkiai skiriasi nuo to vaizdo, prie kurio jau įpratome. Udaipur – miestas, į kurį tikrai norėtųsi grįžti. Gaila, turėjome jam tik parą, nes kai žvelgi nuo kalno į miesto ir ežero panoramą, o už jų fone kalnai, norisi pasilikti čia ilgiau.

Ilgasis 16 valandų traukinys į Mumbajų, pačių indų vis dar vadinamu Bombėjumi, vėl lekia greitai. Mūsų Nakvynės paieškos, pavykusios derybos dėl viešbučio ir mes jau 16 milijonų gyventojų turinčiame mieste. Vietoj troleibusų čia važinėja traukiniai, miesto galo nesimato nei į vieną pusę, o mes turime parą. Bet ilgiau čia ir nesinori pasilikti, nors miestas europietiškas ir niekas pagaliau į tave nebekreipia dėmesio. Aplankome „Dobighat“ – didžiausią skalbyklą pasaulyje po atviru dangumi, didžiausią lūšnyną Azijoje (nors po 2 savaičių Indijoje jis tiesiog atrodo neatskiriamas nuo Indijos) ir prieš išvykdami – Viktorijos traukinių stotį. Jau vien ji yra turistinis objektas su visais 3 milijonais kasdien ja pasinaudojančių keleivių, kaip ir Indijos traukiniai, kasdien pervežantys 20 milijonų gyventojų. Taip pat susitinkame su lietuvaite Ada, trumpas pabendravimas apie gyvenimą ir kelionę. Kaip ir su Udaipure sutikta lietuvių porele. Beje, jie visi vis dar Indijoje, jų kelionės trunka po 4 mėnesius. Laikykitės. Miegas dešimtviečiame kambaryje ir neįprasta 17 laipsnių temperatūra gerai nuteikia prieš paskutinę kelionę traukiniu.

 

Darbas padarytas. Goa ir poilsis. Baltas smėlis ir jūra su netikroviškai šiltu 27 laipsnių vandeniu. Vienintelis trūkumas, kad neįmanoma atsigaivinti. Čia mūsų planai jau nedideli, visom kelionėm naudojame savo kojas ir tiesiog ilsimės, tam skirtos 5 dienos. Alkoholis čia beprotiškai pigus, bet tik vieną vakarą sau leidžiame atsigerti alaus, tiesiog ne to čia atvažiavome. Vieną dieną skiriame kelionei po apylinkes. Deja, motociklo jau nebegauname, bet motoroleriu per dieną nuvažiavę 170 kilometrų aplankome dvi gražiausias vietas visoje kelionėje. Tai Dudhsagar krioklys, antras pagal dydį Indijoje (603 m), kuris ir „Lūšnynų milijonieriuje“ nufilmuotas, kai traukinukas rieda pro jį. Vandens buvo mažokai, bet reginys paperkantis, o dar džiunglių takeliai, upeliai pakeliui iki jo ir maudynės tiesiai po kriokliu gaiviame vandenyje padaro visą tai įspūdingiausiomis maudynėmis gyvenime. Tą pačią dieną atsiduriame ir filmo vertame paplūdimyje su žaliais šlaitais aplinkui ir akmenimis vandenyje bei „cocohut“ namukais pakrantėje. Tobula. Dar pridedi slėnius ir džiungles, bei „backwatr‘ius“, kuriuos pravažiavome pakeliui ir turi puikias atostogas. Šitą žodį Goa naudojome dažnai. Goa smarkiai skiriasi nuo visos Indijos, pailsėti ten smagu, aišku norint pamatyti Indiją, vien pabūti Goa niekada neužteks.

Goa pabaigtuvėms mums velniškai pasisekė. Ilgai ieškojome žuvies, nes tiesiog norėjome atsipūsti ir ant laužo jos išsikepti, bet viskas pavyko dar geriau, kai po tarptautinių paplūdimio tinklinio varžybų Indija-Lietuva-Rusija-Vokietija grįždami sutikome žvejus. Griebėm 4 ryklius (na, jeigu sąžiningai, tai rykliukus) ir sumokėje 10 litų už visus. Skubėjome kurti laužą. Prieskonių nulis, alaus 4, bulvės 6 ir skaniausia vakarienė gyvenime. Niekada neragavęs ryklio jau kasdamas pirmą kąsnį supranti, kad čia ryklys. Nepaprastai skani ir egzotiška vakarienė.

Prisiminimai iš Goa patys šilčiausi, nors tikroji Indija buvo kituose miestuose. Džiaugėmės, kad pasirinkome būtent tokį kelionės planą, nes daug pamatę ir nuveikę galėjom atsipūsti ir nebe traukiniu, o lėktuvu skristi atgal į Delį.
Ten mūsų dar laukė vakarienė ir kokteliai su drauge iš „couchsurfing“. Smagiai praleistas vakaras, naminis Indiškas maistas, pasidalinimas įspūdžiais ir nauji draugai. Liko paskutinė nakvynė Azijoje ir 30 valandų kelionė namo su dviem skrydžiais.

Kelionės metu, t.y. per tris savaites Indijoje išleidome po 2100 litų, įskaitant traukinius, nakvynes, maistą, lauktuves, absoliučiai viską. Viza dar 340 litų. Skiepai – kiekvieno asmeninis reikalas. Mums kainavo 550 litų, pilnas komplektas, be to dar gėrėme vaistus nuo maliarijos. Bilietai – kaip kam pasiseka.

Žilvinas Bliznikas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt