Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Negaliu gyventi be kelionių“. Laimės paieškos Prancūzijoje

Šaltinis: 15min
0
A A

„Nėra kelio į laimę, nes kelias ir yra laimė“.  Dalai Lama Manau, šie žodžiai geriausiai nusako tai, ką man reiškia kelionės. Priežastis dėl ko keliavome į Prancūziją buvo mano...

„Nėra kelio į laimę, nes kelias ir yra laimė“.  Dalai Lama

Manau, šie žodžiai geriausiai nusako tai, ką man reiškia kelionės.
Priežastis dėl ko keliavome į Prancūziją buvo mano draugė Vaiva, tuomet studijavusi pagal studentų mainų programą „Erasmus“ Prancūzijoje, Besancon mieste. Prieš išvykdama ji man draugiškai pasiūlė ją aplankyti Prancūzijoje. Aišku, tuomet man tai pasirodė neįmanoma, juk kelionėms reikia pinigų ir laiko, o studentams laiko yra, tačiau pinigų, nelabai. Bet taip jau išėjo, kad noras aplankyti seniai matytą draugę nugalėjo ir, kartu su vaikinu, Linu iškeliavome laimės paieškoti.
Skridome su „Ryanair“ oro linijomis. Ir nusileidome netoli Paryžiaus esančiame „Beauvais“ oro uoste.  Kadangi, Paryžius tai turistų traukos centras tai ir susisiekimas geras, autobusai kursuoja kas 15min, kaina nuo taško A(oro uosto) iki taško B (Paryžiaus) nei daug, nei mažai apie 15 eurų.
Pirmoji pažintis su Paryžiumi
Per maždaug 50min pasiekėme kažkokią( tiksliai nepamenu kokią) Paryžiaus stotelę, kur mus ir išlaipino. Buvome, tikrąja to žodžio prasme, apakę, koks tai didelis miestas ir koks intensyvus eismas, virte verda šio miesto gatvėmis. Baugino tai, kad temo, o mums reikėjo susirasti savo viešbutį,kurį buvome užsisakę iš anksto ir, kurio tikslios vietos nežinojome. Teko nemažai paklaidžioti, kol radome metro, bet galiausiai jį radus nulėkėme iki savo viešbučio, kur užsiėmėme mums priklausantį kambarį. „Puiku“-  pagalvoju,ir išeiname pasivaikščioti judriomis Paryžiaus gatvėmis. Tačiau supratę, kad esame toli nuo senamiesčio, grįžome į kambarį, kur nekantriai laukėme rytojaus.
Rytas. Judriomis Paryžiaus gatvėmis triukšmas sklinda jau vos prašvitus. Susipakuojam daiktus ir susižiūrėję žemėlapyje tolimiausią stotelę už miesto, metro važiuojame iki jos. Ir čia mūsų laukė staigmena, gavome baudą už tai, kad naudojomės tais pačiais bilietukais keliuose atsižymėjimo punktuose. Mat, yra tokia sistema, kad ten kur yra raidėm pažymėti praėjimo punktai, galioja vieni bilietukai, kur skaičiai – kiti. Na, ne taip ir blogai, vietoj 40 eurų, už tai,kad esame turistai gavome per abudu 20 eurų. Gera nuolaida ar ne? Galėtų ir parduotuvėse taip.
Kelionė autostopu prasideda
Nusigavę iki Paryžiaus priemiesčio, susirandame artimiausią degalinę ir tiesiame nykščius tranzuot. Beje, patarimas toks, kad geriau tranzuoti degalinėse ir taip vadinamuose mašinų mokėjimo punktuose, nes kitur „pasigaut“ mašiną, sunku, dėl didelio leistino greičio.
Susistabdėme, du vaikinukus, kurie keliavo pas savo paneles iš Paryžiaus į Lijoną ~465km. Labai nuotaikingi ir paslaugūs tie prancūzai, įsikalbėjus paaiškėjo, kad ne tik lietuviai keikia valdžią, mat vienas iš vaikinų pasakė, jo jų prezidentas tikras š...(patys suprantat koks).
Gaila, bet viskas kas gerai, greitai baigiasi ir mūsų bei šių vaikinų keliai taip pat išsiskyrė ir jie mus išleido netoli Beaune miestelio, prie degalinės. Buvo jau tamsu, tačiau stabdėme mašinas toliau, ir ką jūs galvojat, susistabdėm. Toks vaikinas užsileidęs muziką visu garsu pavežė iki Dijon. Dijon – tai toks mažas miestukas, kuris garsėja visame pasaulyje savo gaminamom garstyčiom. Beje, ten jos, iš tikrųjų, vertinamos.
Toliau, sėdame į traukinį, nors ir labai skaudėjo širdį atiduodant po 20 eurų, bet už tai šiltai ir saugiai judame link Besancon, kur mus pasitinka Vaiva ir keliaujame link jos bendrabučio.
Apibendrinant: 10h praleistų kelyje, sumokėta bauda, nuvažiuota 500km ir štai mes pasiekėm tikslą, vakarienei vaišinamės makaronais užsigerdami prancūzišku vynu.
Toliau i Prancūzijos gilumą
Rytas, 8h kraunamės „šmutkes“ ir ruošiamės judėti link Grenoblio. Šį kartą, stabdyti mašinų nereikėjo, nes Vaiva jau buvo susitarusi su vaikinu kuris už 10 eurų mus iki ten pavežė. Grenoblis mus pasitinka nuostabiais kalnų vaizdais, kurie mus pakerėjo.O kad įamžintume šį grožį atmintyje, lipome į garsiąją Grenoblio pilį, iš kurios matėsi ne tik visa miesto panorama, bet ir kalnai.
Ką gi, spėkite, kas toliau?Ir vėl autostopas, tik šį kartą, ne tik vakarėja, bet ir pučia šaltas kalnų vėjas. „O čia tai bus“ pagavau save galvojant apie neigiamas mintis, o ramybės nedavė mintys, jog vakaras, šalta, o mes neturim, nei maisto, nei kažko šilčiau apsirengti. Tik vieną mažytį, nediduką miegmaišį. Tranzavome vienas po kito pasikeisdami ir vis strakaliodami, kad būtų šilčiau, o čia įvyko keistas dalykas, mintyse pradėjau niūniuoti visokias lietuvių liaudies dainas, ir mintimis galvojau apie Lietuvą, nes kai apima neviltis būtent namų ir Tėvynės ilgesys suteikia jėgų. Ir štai tą akimirką sustoja mašina, kuri mus tris paima, nors ant galinių sėdynių buvo didelis šuo, iš kurio mes atėmėm visą komfortą .Žmonės, matomai, supranta autostopininkus, kitaip neimtų įtartinai atrodančių, naktį mašinas bestabdančių pakeleivių.
Sėkmė mus aplanko netikėtai
Ir štai mes pasiekėm Annesy miestelį, kuris dar kitaip vadinamas „Prancūziškąja Venecija“. Taip yra todėl, kad per miestelį teka upė. Kadangi, buvo vėlus vakaras bandėme iesškotis nebrangaus viešbutuko, kurio koordinačių tiksliai nežinojome. Tačiau bandėme sekti stotelių žemėlapius ir „Ups!“ pasiklydome. Paaiškėjo, kad esame kitame gale, nei reikia, o jau vakaras, šalta, esam pavargę, o atstumas iki viešbučio 10km. Ir nors atrodytų beviltiška situacija, bet įkalbinau Vaivą, kad ji paprašytų kažkokių vaikinų, kad mus pavežtų. Ir ką jūs galvojate?jie mus pavežė. Atsidėkodami davėme jiems lietuviškąjį „Karūnos“ šokoladą. Kaip sakoma, viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Geneva Motor Show
Taip jau išėjo, kad būtent tomis dienomis Ženevoje vyko tarptautinė mašinų paroda (Geneva Motor Show). Ir nors neturėjome nė menkiausio supratimo, kaip rasime tą parodą, bet nusprendėme traukiniu keliauti į Ženevą. O štai čia lietus pila kaip iš kibiro. Planuotas viešbutis pasirodė gerokai brangesnis nei tikėjomės, taigi nakvoti neturim kur, bilietų taip pat neturim į parodą, ir šveicarijos frankų taip pat neturim. Taip sakant, stovim visi stotelėj ir vis tiek pasiryžome pasiekti parodą. Ir štai čia įvyksta kažkas labai gero ir netikėto. Prie mūsų prieina 3 asmenų šeima, kuri atidavė mums tris bilietus į mašinų parodą, nes jų sūnus nori į kino teatrą. Džiaugėmės kaip vaikai, nieko daugiau ir nereikėjo, o dar autobuso vairuotojas užuot priėmęs mūsų turimus eurus pasiūlė sėsti ir pavežti nemokamai.
Buvo nuostabu!Aplinkui tokia gausybė mašinų, kiekviena iš jų unikali, aplinkui sukasi įvairiausių tautybių žmonės, kiekvienas tik ir nori įlipti ir pasidžiaugti mašina, tarsi tai iš tikrųjų būtų jo nuosavybė. Kiek daug šypsenų ir kiek daug susidomėjimo tą dieną buvo galima pamatyti žmonių akyse. Užtrukome ne vieną valandą, kol apėjome visas sales, vien viduje jų buvo 7. Iš tiesų pasimesti ten nesunku, už tai reikia sekti mašinų gamintojų logotipus. Tiek buvome susidomėję paroda, kad nė nepajutome kaip greitai eina laikas, o mes juk neturime kur nakvoti. Galiausiai nusprendėme kreiptis per „Couchsurfing“ ir taip bandyti susirasti nakvynę. Neužilgo gavome pasiūlymą atvykti į miestelį, esantį Alpių regione, už 50km nuo Ženevos. Tik buvo viena sąlyga, jog mes jam sumokėsime už kelią. Sutikome, ir, iš tiesų buvo verta. Nors ir buvo vakaras tačiau jis mums aprodė vietines aplylinkes, nuvežė į vietinį bariuką, kur paklausėm muzikos, vėliau į airišką barą ir galiausiai į savo namus, kur pavaišino makaronais ir po stikliuką „grapos“ t.y. itališka degtinė.
Kelionė atgal  i Besancon
Kitą dieną keliavome atgal i Besancon. Nes Vaivai reikėjo į mokslus, o mūsų dienos iki skrydžio irgi jau ėjo į pabaigą. Kadangi, „Erasmus“ tai tokia programa, kuomet studijuoti susirenka žmonės iš viso pasaulio tai ir mums teko galimybė su jais susipažinti. Didžiausia įspūdį paliko korėjietė panelė, kuri pagyrė Lino mėlynas akis ir sakė, kad mūsų lietuvių labai gražios mėlynos akys ir jinai tokių norėtų.
Artėjo skrydžio diena. Atsisveikinome su Vaiva ir stojome prie artimiausios greitkelio degalinės stabdyti mašinų. Per dvi mašinas pasiekėm Paryžių. Kadangi keliai mokami, greitis didelis tai nė nepajutom, kaip atsidūrėm Paryžiuje. Vairuotojas pavežęs mus, buvo toks geras, kad davė mums po kelis metro bilietukus. Kuriais nuvykome iki viešbučio.
Toliau viskas kaip pro rūką: kažkur toli matėsi Eifelio bokštas, aplinkui visu grožiu driekėsi Paryžiaus architektūra, visur jaunimas sėdintis parkuose.Važiuojant metro jausmas, kaip kino filmuose, aplinkui žmonės skaito laikraščius ir girdima ta graži prancūzų kalba.(Na, žinot, kaip filmuose). Rytas - vakaras tampa nesvarbu, nes mintyse aš vis dar klajoju po tas vietas, kuriose buvome. Kažkur girdėti skrendantys lėktuvai, matosi oro uostas,vėl vakaras ir po 2h skrydžio mes vėl Kaune, Karmėlavos oro uoste, kur mūsų kelias į laimę ir prasidėjo.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt