Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Svečias iš Indonezijos: Lietuvoje aš supratau, kad problemas reikia spręsti pačiam

Sveikas atvykęs
Sveikas atvykęs
Šaltinis: ikrauk.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Wahyu Agung Yon iš Semarango, Javos salos Indonezijojee į stažuotę Lietuvoje atvyko trims savaitėms. Savo mieste veikiančioje organizacijoje – Indonezijos tarptautinės darbo...

Wahyu Agung Yon iš Semarango, Javos salos Indonezijoje į stažuotę Lietuvoje atvyko trims savaitėms. Savo mieste veikiančioje organizacijoje – Indonezijos tarptautinės darbo stovyklos (Indonesia International Work Camp) jis koordinuoja į Indoneziją atvykstančius savanorius, kurie dirba su vaikais, padeda rūpintis paveldu arba gamta nuo 2 savaičių iki 12 mėnesių laikotarpiu. Nors iki stažuotės Wahyu net neteko girdėti apie Lietuvą, dabar sakosi Vilnių kartais net sapnuojantis. Vaikinias tikisi, jog per tris savaites užsimezgę kontaktai atneš rezultatų, o veiklų bei projektų tarp Lietuvos ir Indonezijos padaugės.

– Vilnių ir Semarangą skiria daugiau nei 13 tūkstančių kilometrų. Ką girdėjai ir kaip įsivaizdavai Lietuvą prieš čia atvykdamas?

– Kai mane atrinko į projektą “Mokymasis tvariai plėtrai” (Learning for sustainable development) ir pakvietė dalyvauti stažuotėje Lietuvoje, pirmiausia aš labai apsidžiaugiau dėl šios galimybės, o po to ėmiau nerimauti, nes niekad nebuvau pries tai išvykęs į užsienio šalį, o čia – kelionė į Europą. Iš tikrųjų, manau, kad net nebuvau girdėjęs apie tokią šalį kaip Lietuva, nes nebuvau sutikęs iš ten atvykusių nei savanorių ar turistų, mūsų spaudoje apie jus tikrai nerašo. Kai pradėjau ieškoti informacijos internete, atradau daug įdomių dalykų, džiaugiausi, jog čia daug ežerų ir kalvų, taip pat yra pilių ir daug bažnyčių. Kai pirmą kartą pasikalbėjau su mane Lietuvoje priimsiančia organizacija “Self-fish” ir jie paklausė, kur norėčiau čia gyventi. Pasakiau – man nesvarbu, tik gal galima arčiau mečetės, nes esu musulmonas. Nustebau, kai Giedrė pasakė, jog mečetės Vilniuje – sostinėje – nėra. O po to atvykęs į Lietuvą, kai aplankiau mečetę Kaune, nustebau, kokia ji maža, tačiau kokia graži.

– Tai papasakok, kokie tavo įspūdžiai buvo atvykus į Lietuvą?

– Aš žinojau, kad Lietuva yra Europos šiaurėje ir man draugai Indonezijoje sakė, kad europiečiai yra šalti žmonės, kaip ir oras ten. Nors atvykti turėjau vasarą ir tikėjausi panašaus karščio kaip Indonezijoje, viskas buvo kitaip neįsivaizdavau – čia lijo ir buvo taip šalta, kad nešiojau visus savo rūbus vienu metu. Žmonės šypsojosi, maloniai bendravo, sveikinosi, visai kitaip nei man buvo nupasakoję draugai. Pirmasis įspūdis apie Lietuva buvo, jog tai yra labai žalia ir švari šalis, visur kur tik nuvažiuoji, atrandi ežerą. Juokinga, jog visi labai daug kalbėjo apie braškes, o aš niekaip nesupratau, kodėl toks sujudimas dėl šių uogų, kol viena mergina man paaiškino, jog jos pas jus būna tik keletą savaičių ir reikia laukti jų visus metus. Labai nustebau, nes Indonezijoje jos dera visus metus.

– Ką nuveikei Lietuvoje per tris savaites?

– Tiek visko daug! Pirmas dalykas ką pamačiau, buvo burbulų šventė – burbuliatorius. Mane nustebino, kad tiek daug žmonių susirinko ir kad toks renginys buvo nemokamas ir be jokios reklamos dalyviams. Tada važiavau į vasaros mokyklą Rietave, kur atvažiavo net 300 mokinių iš visos Lietuvos. Gyvenom palapinėse, grojo trimitai, man kartais buvo sunku suprasti kitus dalyvius, nes jie juokėsi daug, o angliškai kalbėjo mažai, bet vėliau labai susibendravome. Dar buvau tarptautiniuose mokymuose mokymų centre “Daugirdiškės”, Azijos – Europos studentų konferencijoje OCEANS, kur pamačiau ir supratau, kaip skirtingai dirbate jūs ir mes. Lankiausi jaunimo organizacijose ir sostinėje ir mažuose miesteliuose. Taip pat pamačiau ir Lietuvos – buvau Plateliuose Joninėse, Klaipėdoje mane pakvietė į sodą, aplankiau Trakus.

– Užsiminei apie darbo skirtumus, kokie jie?

– Na, ir pas jus, ir pas mus vyksta organizacijų metiniai susitikimai. Į juos ir jūs ir mes pakviečiame narius. Mano organizacijoje per metinį susitikimą mes daugiausiai kalbame skaičiais: kiek atvažiavo savanorių, kiek išleidome pinigų, kiek dirbo žmonių. Lietuvoje man pasirodė, kad skaičius visi perskaito ataskaitoje, o susitikę kalbasi daugiau apie veiklas – kas buvo gerai, kas blogai, ką keisti, kaip toliau dirbti. Dar man labai patiko, kad Daugirdiškėse mokiniai ieškojo sprendimų į savo problemas, o tos problemos panašios: rūkymas, tinginystė, gyvenimas virtualiame pasaulyje. Mokymuose jauni žmonės turėjo atrasti, kaip patys gali išsspręsti tas problemas, vietoj to, kad pasakytų – tėvai turėtų daryti tą, valstybė kitą. Šį požiūrį – ką gali padaryti pats, kad dalykai keistųsi, noriu įdiegti ir Indonezijoje.

– Jei grįžtum atgal į Vilnių, ką dar norėtum čia nuveikti? Gal kažko nespėjai pirmą kartą

– Aš tikrai svajoju apie grįžimą vėl į Lietuvą, Vilnius toks gražus miestas, atrodo, kad visas jo žemėlapis yra mano galvoje. Man taip čia patiko, jog kiekvieną akimirtą norėčiau pakartoti dar kartą.

Lietuvoje Wahyu dalyvavo stažuotėje, kuri buvo organizuojama projekto “Mokymasis tvariai plėtrai” rėmuose. Projektą rėmė programa “Veiklus jaunimas”. Iš Lietuvos mokymų vadovė Agnė Rapalaitė vyko į stažuotę Kinijoje, organizacijoje CANGO.

Daugiau Wahyu įspūdžių iš Lietuvos jo bloge (anglų kalba) 

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt