Kartais atrodo, kad kažkas man beldžia iš kitų pasaulių. Kartais garsiai, o kartais gali pajausti tik švelnią mėnulio šviesą, metamą man miegančiai ant skruosto, pagalvės. Kartais galvoju, kad čia atgimę padarai iš Dantės pragaro, kurie tol svilina man padus, kol pasileidžiu bėgti iki danguje pasislėpusio mėnulio mintimis. Visada svajojau dirbti mažos valtelės irkluotoja, kuria irčiausi Venecijos kanalais ta mėnulio upe iki pat senatvės. Tačiau taip ir neteko – nei toje valtelėje sėdėti, nei jos irkluoti. Atsidūrusi studentės kėdėje, po retorikos paskaitų labiausiai norėdavosi pabendrauti su Ciceronu arba Romos rašytoju Kornelijumi Tacitu. Nežinau, kokia kalba būtume kalbėję, tačiau ne vien balsas ar žodžiai sujungia retoriką – jai priklauso ir žmogaus judesiai. Šiandien vėl kažkas, rodos, beldė, rodos, burtažodį kalbėjo, o gal bato kulnu taip kalė į žemę, kad tas kažkas jau beveik beveik pasiekė mane.
Dabar galvoju, kokius batus tektų mūvėti vaikščiojant Romos žemėse, kad kažkuo jie būtų panašūs į grakštųjį Italijos. Čia, matyt, kadaise gyveno ne kokia Pelenė, o gražuolis Italas, besivydamas laiptais bėgančią gražuolę merginą, pametė savo antrąjį batą kažkur kitame pasaulyje, o istorija galėtų byloti nuolatinį blaškymąsi tol, kol ramūs ir neramūs vandenynai, jo ilgesį ir ašaras ieškant tos merginos amžiams sutiko globoti. Simboliškai atrodo Italija, kuri, rodos, įsprausta į nuolatinės kelionės reikšmę. Matyt, tam ir suteiktas Italijai bato formos pavidalas, kad tasai italas, sužinojęs, kad įsimylėta mergina slepiasi kitame žemyne, galėtų bet kada iškeliauti. „Kur dabar toji mergina“? – paklausiu tyliai pasakojančios savo senelės. Taip niekada ir neišgirdau istorijos pabaigos, nes pernelyg įsijausdavau ir užmigdavau tam, kad ją galėčiau surasti savame sapne. Nors tasai elegantiškas vaikinas pamiltos merginos vis dar neranda, tačiau nuvykusi į Italiją aš jam pasakyčiau, kad ji – amžinai įsikūrusi jo širdyje, vardu Roma.
Sapnas.
Susikibę už rankų su broliškaisiais Prancūzijos ir Paryžiaus miestais, plaukėme Tibro upe susipažinti su italu, amžinai įsimylėjusi vyru, tą vakarą pametusiu batą, ieškančiu merginos, kurios daugiau nebematė. Atvykę pas jį, gyvenantį ir liūdintį Koliziejuje, nebyliai visi trys pasibeldėme į duris kartodami frazę, išmoktą kelionės metu: prancūziškai - „Seule Paris est digne de Rome; seule Rome est digne de“, lietuviškai: Tik Paryžius vertas Romos; tik Roma verta Paryžiaus.“ Kiek nustebęs įsimylėjėlis pagalvojo, kad pagaliau atvyko ta, kurios tiek daug metų jis ieško tarp septynių kalvų.
- „Aš galiu Jums padėti, gerbiamasis“ – tyliai prabylu savo kalba, kurią moku lygiai taip pat puikiai, kaip jis moka savąją.
- „Ko čia atvykote, madam?“ – pagarbiu tonu paklausė Italas.
- „Visi keliai veda į Romą, gerbiamasis“ – nedrąsiai atsakiau aš.
- „Jeigu Jums reikia darbo, galiu pasiūlyti tai, ko niekada gyvenime neįvykdysite, tačiau už šį amžinąjį vienos nuostabios merginos ieškojimą aš Jums mokėsiu tiek denarijų monetų, kad Jūs niekada nenorėsite iš čia išvykti. “ – tikėdamas savo žodžiais atsargiai prabilo Jis.
- „Aš Jums galiu padėti, gerbiamasis, man nereikia nei denarijų, nei Jūsų, aš tik noriu pagaliau surasti Jums amžiną ramybę ir įrodyti, kad toji meilė, kurios ieškote tiek daug metų, yra čia pat, tarp septynių kalvų. Ir dar viena sąlyga – leiskite man pasilikti Jūsų broliškus miestus Prancūziją ir Paryžių, kad jie mane supažindintų su nuostabiąja Italija.“ – mėgindama įgyti pasitikėjimą atsakiau.
- „Gerai, paklusnioji, duosiu jums visą imperatoriaus Augusto kariuomenę, kuri saugos nuo išpranašautos Romulo ir Remo brolžudystės. Jums nereikia to matyti, tiesiog padėkit man ir aš pažadu, kad į Romą galėsite sugrįžti kada tik panorėjusi.“
Nuvykusi į mažytę Vatikano valstybę, kurioje įsikūrusi popiežiaus rezidencija, gavau palaiminimą, kuris turėsiąs atnešti sėkmę ir kelrodę šviesą šioje pasakoje, kurioje ieškosiu Romos, pasislėpusios tarp 52.8 % – moterų veidų, gyvenančių čia. Dar prieš atvykstant į Romą buvau girdėjusi, kad toji nuostabi mergina kasdien meldžiasi bažnyčioje, kurių čia yra virš devynių šimtų. Ir kaip gi surasti ją, tikru grožiu tviskančią merginą, jeigu apie ją beveik nieko nežinau? Klaidžiojant siauromis Romos gatvėmis su ponaičio Italo pasamdyta kariuomene, išgirdome pranašystės išsipildymą – Romulas nužudė savo brolį Remą. Po kelių dienų Romulas tapo pirmuoju karaliumi, kuris netrukus Romos mieste paskelbė paieškas žmonių, todėl jau kitą dieną jaunos moterys buvo grobiamos iš sabinų genties. O jeigu tarp šių pagrobtųjų bus pono Italo mylimoji, kuri Romos miestui privalės gimdyti vaikus? Nuraminau Italą sakydama, kad tikroji meilė nugali viską...
Jau kitą dieną, apsirėdžiusi keistais apdarais, pasistačiau prekystalį su dažovėmis Romėnų forume, kad galėčiau ramiai apsižvalgyti, stebėti čia gyvenanius žmones, jų elgesį. Nepardavinėjau kokios žuvies, ar kitokios mėsos, mat bijojau, kad galiu neatsiginti čia gyvevančių kačių būrio. Tiesa, šios klastingosios slampinėtojos, su kupinu nepasitikėjimo žvilgsniu raitė uodegas taip, tarsi prabiltų – „dink iš čia”! Dabar galiu nuraminti save ir kitus, nes šie padarėliai bendru pavadinimu „kur noriu, ten vaikštau“ , atsargiai artėjo prie manęs tam, kad pagaliau susipažintų.
-„Miau, kas jūs tokia, miau?“ – sumiaukė spalvingoji katė.
- „Aš...aš čia prekiauju“ – nustebau pirmą kartą išgirdusi kalbančią katę.
- „Miau, kodėl jūsų anksčiau mano rainosios nebuvo matę?“ – įtariai suburzgė katė.
- „Nesupraskit manęs neteisingai. Atleiskit, jei užėmiau jūsų vietą, rainosios. Aš tik noriu susipažinti su visa Roma ir joje gyvenančiais žmonėmis. Man svarbu surasti vieną merginą, kurios mano mielas ponaitis Italas ieško daugybę metų“ – nuolankiai atsakiau spalvingajai katei ir už jos besiraitančiom marguolėm.
- „Ir jūs tikite, kad ponas Italas ją suras? Kaip jūs galite surasti vieną vienintelę merginą, jeigu jūs, mano mieloji miau, net nepažįstate mūsų žemės, papročių ir vietų, kurioje toji gražuolė galėtų būti miau...“ - tingiai kalbėjo spalvingoji.
„O ar jūs, ar jūs galite man padėti?“ – drebančiu balsu, bet jau kiek jaukiau paklausiau.
„Miauuu, nežinau, nes mes kur norime ten vaikštome, tad jums bus sunku paskui mus sekioti, bet galite prisijungti prie mūsų būrio miau.“
Tą akimirką pagalvojau, kad turėčiau pavirsti kate, nes naktį su spalvinguole ir kitomis rainuolėmis praleidome Largo Argentino aikštėje, kurioje šių gražių gyvūnų buvo dar daugiau. Nepavirtau į katę, tačiau beveik mėnesį laiko mokiausi visų Romos kačių manierų ir drąsos – nebijoti nieko ir vaikščioti tik sau žinomais keliais. Tiesa, jos mane mokė ir dar kitokių keistų dalykų – pozuoti kolonų ir etruskų sienos fone žymiausiam Romos dailininkui Mikelandželui. „Il Divino“ (Dieviškasis) dailininkas mane nutapė kartu su ilgaplaukėmis, trumpaplaukėmis, margomis ir juodomis lyg naktis spalvinguolėmis koketėmis, kurių vieną vėliau parsivežiau į Lietuvą pabūti. Mainais už gerumą, joms padėjau įkurti dar iki dabar gyvuojančią Largo Argentina kvartale esančią asociaciją „Torre Argentina Cat Sanctuary“, kuri man išvykus pažadėjo užtikrinti saugų kačių gyvenimą antikos griuvėsiuose. Mano Mikelandželas! Koks jis buvo santūrus kalbėdamas su manimi apie viską, kas šią akimirką mus supa, o supo gal koks tuzinas Romos kačių. Staiga jis išsivedė mane iš Romėnų forumo, vedė už rankos iki vienos iš septynių Romos kalvų:
-„ Čia stovės Kapitolijaus kalva. Nuo jos po daugel metų atsivers senosios Romos panorama. Ar atvyksi jos pasižiūrėti?“ – paklausė jis.
Nebyliu galvos linktelėjimu jam pažadėjau. Ir tikrai, aš Mikelandželui pažadėjau jį vėl aplankyti. Tas vakaras mums buvo paskutinis. Grįžome atgal į Largo Argentina aikštę ir užmigome spalvinguolių apsuptyje.
Išaušęs rytas jau buvo kitoks: mintys šviesesnės, ėjau drąsesniais žingsneliais ko nors užkrimsti, nes visa diena jau buvo suplanuota mintyse. Miesto didybė, neišsemiamo paveldo įvairovė sotino mane iš išorės. Nors alkis viduje ir sotumo pojūtis akyse pačias kojas vedė siauromis gatvelėmis, tačiau negalėjau neužeiti į šv. Petro baziliką ramiai pabūti. Sukosi galva nuo jausmo, kad ko nors galiu nepamatyti, tad lėtais žingsniais kartu su būriu smalsuolių ir tikinčiųjų nulingavau į Siksto koplyčią. Prisiminiau spalvingųjų kačių pasakojimą, kad jau pora tūkstančių metų stovintis Panteonas su skyle lubose ir Rafaelio kapu, pritraukia daugybę Romos gyventojų ir svečių, todėl turėjau viltį čia sutikti merginą, kurios ponas Italas visą gyvenimą taip ieško.
-„Ko nors ieškote?“ – įtariai paklausė itin elegantiškai atrodanti mergina.
- „Taip, ieškau savęs, ieškau vienos nuostabios merginos, kuri yra labai didinga, labai graži, elegantiška, paslaptinga, mylinti kates ir viską, kas yra gražiausia Italijos žemėje.“
- „Roma...“ – tyliai sušnabždėjo jauna mergina ir dingo kažkur labai staigiai.
Mintyse skambėjo tos merginos žodžiai (Roma, Roma, Roma...). Pradėjau linksniuoti, asmenuoti ir visokiausiais būdais iššifruoti tai, ką ji galėtų reiškia. Tai vardas? O gal koks nors daiktas? Gal tai vieta, kurioje gyvena toji Italo mylimoji? Ilgai klaidžiojau senuoju Romos keliu (Via Appia), kol galiausiai atsidūriau Trastevere rajone, kuriame mane pasitiko itin jaukus gatvelių raizginys ir skanaus maisto kvapas. Nusipirkusi ciabatos, kad galėčiau pakeliui ir balandžius palesinti, patraukiau į čia esantį botanikos sodą pailsėti ir pamąstyti. Svarsčiau, kas man galėtų padėti įminti šią mįslę, vis galvojau, kas tai!
„Žinau, kad galvoji, jog mąstai neteisingai, bet žinok, kad tavo mintys gali kažką reikšti“ – filosofinėmis mintimis prabilo iš istorijos pamokų gerai žinomas Romos filosofas Lucius Annaeus Seneka.
- „Aš jus pažįstu!“ – sušukau ir mintyse pagalvojau, kad istorijos mokytoja, matyt, nepatikėtų, kad dabar sau sėdžiu su juo botanikos sode ir kalbu apie kažkokius įmantrius dalykus.
- „Aš irgi tave pažįstu. Visi mes pažįstame vieni kitus, bet ar pažįsti ją?“ – paslaptingai paklausė Seneka.
- „Tą merginą, kurios ieško ponas italas?“ – tarsi žinodama pasakiau.
- „Ne, ne apie ją, bet apie tikrąją ją. Ar žinai, kad toji, kurios taip ieškai, yra čia ir dabar?“ – smalsiai paklausė jis, o aš pradėjau dairytis ir ieškoti pono Italo mylimosios.
- „Ne, nesidairyk, o pamąstyk. Tu ją suradai ir ji yra šalia tavęs. Ar žinai, kad dabar esi muziejuje?“ – dar paslaptingiau kalbėjo filosofas.
- „Netiesa gerbiamasis, čia yra nuostabus sodas, bet ne muziejus“ – labai užsispyrėliškai kartojau.
„Mano mieloji, Roma yra muziejus po atviru dangumi, vadinasi, tu esi šio beprotiškai didelio muziejaus dalis, kuri yra labai arti tiesos. Nusivesk poną Italą prie Trevi fontano, pažvelkite į jį abu kartu ir tada surasite tai, kas visą laiką jums abiems buvo prieš akis“ – su gražiu akcentu ir didinga paslaptimi lūpose ramino Seneka.
Jeigu patikėjau katinais, jeigu kartu su dailininku svajojom apie, rodos, neįmanomus dalykus, matyt, turėčiau tikėti ir šio garbingo filosofo žodžiu.
Kitą rytą su ponu Italu susitikome Šventojo Angelo pilyje, mat jis kasdien ten eidavo stebėti vinguriuojančios ir jį raminančios Tibro upės. Visą rytą jis buvo tylus ir liūdnas, vos užsiminė, kad šiandien buvo Panteone – visų dievų šventykloje. Kaip gera buvo mintyse žinoti, kad ši vieta ir man jau buvo tapusi sava. Pasakiau jam, kad šiandien išaušo tas rytas, kai abu pagaliau surasim jo mylimąją. Nors ponaitis Italas į tai pažiūrėjo pro pirštus, tačiau sutiko eiti kartu prie 26 metrų aukščio Trevi fontano. Sustingome stovėdami šalia jo ir laukėme kažkokio stebuklo, o gal skaidresnių minčių, kurios turėtų pakeisti mūsų abiejų gyvenimus. Drąsiai paėmiau gražuolį italą už rankos. Tą akimirką galvojau, kad laimingą pabaigą turi vainikuoti bučinys, tačiau abu žinojome, kad mus sieja kažkas stebuklingo, kažkas nepaliečiamo ir neaprėpiamo. Abiejų akys iš nedrąsumo tarytum „sušoko“ į fontano dugną. Praėjus ilgam tylėjimui, tos nuskendusios akys pakilo į paviršių. Mačiau vandenyje jo akis, o tose akyse visą Romą, visą Italiją. Prisipažinsiu, kad iš jo vandenyje skęstančių akių grobsčiau pačius gražiausius kada nors gyvenime matytus vaizdus – amžiną Romos miestą.
- „Kristina, ar suprantate, juk čia ji, čia ta, kurios tiek laiko ieškojau?“ – susijaudinęs, tačiau džiaugsmingai prabilo Italas.
- „Tai štai, dabar jau žinau ir aš, kodėl jūs ją taip esate įsimylėjęs. Man jūsų akys artimos ir savos“ – tyliai prabilau.
- „Vadinasi, jums SAVA yra ir visa ROMA“- apkabino mane Italas.
Dabartis.
Šitiek turiu savyje! Dėl viso pikto savo pintinėje nešiojuosi tikrą katiną... Šitiek turiu savyje – akyse sutilpusią, bet tik sapne regėtą SAVĄJĄ ROMĄ.
Kristina
