TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išskirtinis Suvalkijos žvejo receptas, kaip suvilioti trofėjinį auksažvynį karpį

14,5 kilogramo svėręs veidrodinis Iglės ežero karpis
Lauros Kičienės nuotr. / 14,5 kilogramo svėręs veidrodinis Iglės ežero karpis
Šaltinis: ikrauk.lt
0
A A

Rugsėjo 13-ąją su draugu susiruošiau žvejoti prie Igliaukos bažnytkaimio esančiame Iglės ežere. Ežeras nedidukas, viso labo tik 24 hektarų, tačiau pakankamai gilus, duobėse jo gylis siekia net aštuonis metrus.Ežeroaplinka ir pakrantė nuolat pedantiškai tvarkoma ir puoselėjama, tad vasarą prie Iglės poilsio valandėles mėgsta praleisti daugelis vietos gyventojų, taip pat ir marijampoliečių. Mėgsta į ežerą sumerkti meškeres ir žvejai laukiantys kuojų, plakių, lydekų, lynų ar karšių kibimo.Patirti šio malonumo atvykome ir mes, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, šįkartą mūsųlaukė didelė staigmena. Atvykus į žūklės vietą dėmesį iškart patraukė būrys jaunų žmonių susispietusių aplink žveją apsiginklavusį brangia žvejybos įranga. Supratau, jog tai ne eilinis žvejys bando laimę Iglėje, bet žvejų elito atstovas-karpininkas. Beje, tokį vaizdą šio ežero pakrantėje po daugelio metų pertraukos matyti teko pirmą kartą. Priėjus arčiau pamatėme, jog smalsuoliai apžiūrinėja bei aistringai aptarinėja to žvejo iš Iglės gelmių ištrauktus trofėjus- milžiniškus laukinius karpius. Tokio didumo „gelmių paršelių“ sugautų šiame Suvalkijos ežerėlyje, nei mes, nei vietos gyventojai nebuvo matę jau kelis dešimtmečius.Mat atkūrus Lietuvos nepriklausomybę piktavaliai žmonės, pasinaudodami keletą metų vyravusia betvarke, tinklais, žeberklais, šakėmis, taip pat ir elektra, „perkošė“ šį vandens telkinį taip, jog anksčiau įspūdingais laimikiais žvejus mėgėjus džiuginęs ežeras tapo tarsi kokia didelė kūdra, kurioje gyveno tik per stebuklą išlikę ne itin dideli mažiau vertingų žuvų egzemplioriai.Ir štai dabar prieš mūsų akis maloni staigmena įrodanti, kad gamta, elgiantis su ja pagarbiai, geba pati „išsilaižyti“ savąsias žaizdas. Beje, vietos gyventojai pasakoja, kad pastaraisiais metais jau ir kelias dešimtis kilogramų sveriančių šamų žvejams yra tekę sugauti. Išsiaiškinau, jog trofėjinius karpius sužvejojęs žvejys , Rimvydas Kičas, kilęs iš Igliaukos, tačiaujau daug metų gyvena ir dirba Kaune, o į gimtinę periodiškai užsuka aplankyti tėvų. Ant kranto pastatytos palapinės pašonėjepatogiai įsitaisę sėdėjo Rimanto „palaikymo komandos“ nariai: žmona Laura, vaikai Smiltė bei Naglis, sesuo Virgita ir tėvas Kęstutis Kičas. Tad susipažinę išsikalbėjome. Ne kasdien pasitaiko proga išgirsti tokio lygio žūklės meistro mintis apie žvejybos subtilybes, iš jo daug ko pasimokyti. Pasak Rimanto, karpiųžvejybajis susidomėjo prieš šešetą metų. Tąkart šaltą lapkričio rytą važiuodamas pro Kauno marias pamatė ant kranto kantriai sėdintį karpinės žvejybos entuziastą, Lietuvos karpininkų asociacijos narį Saulių Navickį. Sužavėjo jo turėta žvejybos įranga, bet dar labiau sudomino tai, kaip Saulius ja naudojasi bei kokį rezultatą sugeba pasiekti. Žvejys pasakoja, jog buvo įdomu stebėti kaip meistras tyrinėja vadinamu markeriu pasirinktos žūklės vietos dugną, atranda reljefo pokyčius, išmatuoja tikslų gylį. Po to,tiksliai į pasirinktą vietą sumeta keliolika kilogramų jauko ir tik tuomet , taip pat tiksliai į tą pačią vietą metamasalą su kabliuku. Bet, kai Rimantas pamatė kokią žuvį, kruopščiai pasiruošus galima sužvejoti, karpių žūklė tapo jo gyvenimo pomėgiu, ar net savotiška liga, manija. Anot pašnekovo, visa tai atrodė neįtikėtina, tiesiog kažkokia mistika ir tiek. Tadvyras beveik visą savo laisvalaikį nusprendė paskirti didelių karpių žvejybos paslapčių tyrinėjimui. Beje, R.Kičas aktyviai dalyvauja ir žvejų sportiniame gyvenime. Jau keli metai iš eilės jį gali sutikti šalies karpių žūklės “Didelės žuvys LT” varžybose, o praėjusią vasarąporoje su kolega Gintaru Puzinausku šiose varžybose jis laimėjo pirmąją vietą. Neblogai pasirodyta sportinės žūklės varžybų “Romados taurė 2014” individualioje įskaitoje. Iš dvidešimt dviejų dalyvių jis buvo septintas. Žvejas pasakoja, kad seniai svajojo sugautiretą žūklės trofėjų, didelį laukinį karpį, dar vadinamą sazanu.Ir štai svajonė išsipildė visai netikėtai, beje, praėjusio Pasaulio krepšinio čempionato dėka. Mat su draugu Virginijum susilažino dėl dviejų rungtynių baigties ir laimėjo, tačiau nenorėdamas per daug nuskriausti draugo,Rimantas pasiūlė susilažinti dar kartą iš, kaip atrodė tuo metu, neįmanomo dalyko, jog Iglės ežere sugaus didelį laukinį karpį. Žvejas prasitarė, jog sukirtus rankomis, jis ir pats dar abejojo galima sėkme, nors iš vaikystės dienų žinojo, kad ežere kažkada būdavo gausu karpių, tad vylėsi, jog fortūna bus jam palanki. „Gal kelis metus ruošiausi pabandyti sužvejoti Iglėje didelį karpį, kruopščiai rinkau iš vietos žvejų informaciją apie sugaunamas žuvis, bet apie karpius nieko viltingo išgirsti netekdavo. Niekas didelių karpių Iglėjenesugaudavo, taip pat nesimatė jų šokinėjančių iš vandens. Tačiau lažybos yra lažybos. Išaušusrugsėjo 12-os dienos rytui susidėjau visąžūklės amuniciją į automobilį ir leidausi į kelionę. Atvykęs prie Iglės ežero pasistačiau palapinę, taip vadinamą „karpininko trobelę“ ir pradėjau tyrinėti ežerą, ieškojau gal kartais žuvis kur nors dugnąrausia, ar pasirodo vandens paviršiuje, bet, deja, nieko tokio nesimatė, ramu tarsi kapinėse. Tada paėmęs į rankas specialią meškerę, taip vadinamą markerį, ieškojau dugno perkritimų. Už kelių dešimčių metrų nuo kranto tokią vietą pavyko aptikti. Joje ežero dugnas gilėja iki septyneto metrų. Taigi tikslingai pasirinktą vietą pradėjau jaukinti, kas kelios valandos mesdamas ten dešimtis kilogramų jaukoir masalų - braškių bei vanilės kvapo baltyminių kukulių, mat norint sulaukti sėkmės jauko sudėtyje jų būtinai turi būti. Po kurio laiko pasižiūrėti kaip man sekasi atvyko ir antrasis lažybų dalyvis, Virginijus. Sėdim abu, laukiam, jau antra valanda nakties, o judesio jokio. Netekęs kantrybės draugas išvažiuoja namo, lendu ir aš palapinėn pailsėti. Netikėtai, apie 4 valandą ryto, pasigirdo įkyrus, bet lauktas signalizatoriaus pypsėjimas, o meškerės ritė, kaip sako karpininkai, važiuoja tarsi patrakusi, negalėjau tuo patikėti. Tarsi kulka skrieju iš palapinės ir staigiu judesiu keliu meškerę į viršų, pajuntu, jog kitam valo gale tikrai ne koks karšiokas, bet didelė, stipriai besipriešinanti žuvis. Kova su ja truko palyginus neilgai, gal apie 15minučių, bet minutės atrodė amžinybe. Sazanas pagaliau pasidavė, susitaikė su likimu ir atsidūrė mano graibšte. Žuvies būta išties įspūdingos, svėrė ji net 12 kilogramų, beje, tokį svorį, gyvendamas laisvėje sazanas gali pasiekti tik maždaug per 25-ius gyvenimo metus . Nedelsiant paskambinau draugui ir pranešiau apiesėkmę. Atvykęs jis ilgai negalėjo patikėti tuo ką mato, kad lažybos vėl pralaimėtos-faktas. Kiek vėliau ant manojo kabliuko „pasikabino“ keli dideli karšiai, bet karpių kibimo daugiau taip ir nesulaukiau. Būdamas pakilios nuotaikos, gavęs nemenką adrenalino dozę nutariau prie ežero pasilikti dar vienai parai. Vėl jaukinau pasirinktą vietą ir kantriai laukiau.Bet dienos metu niekas nekibo, nors nuobodžiauti man neteko, nes smalsūs vietiniai gyventojai, akimirksniu sužinoję apie mano sėkmębūriais ėjo pasižiūrėti senokai nematytos žuvies išgarbintos iš jų ežero gelmių. Taip nejučiom prabėgo laikas ir atėjo ramus šeštadienio, rugsėjo 13-sios vakaras. Pamažu aprimo pūtęs rytų krypties vėjas, oežero paviršius tapo tarsi stiklinis, nesimatė nei vienos bangeles. Stebiu jaukinimo vietą ir matau, kad dugnas yra intensyviai rausiamas, vadinasi viskas gerai, jaukas tinka, žuvis maitinasi. Apie 0val..30min. signalizatoriaus cypimas vėl perskrodė nakties tylą, o ritė dūzgė taip, jogatrodė tuoj, tuoj subyrės. Pakeliu meškerę ir vėl pajuntu galingus dar stipresnės žuvies smūgius. Šį kartą iš gelmių išgarbinamas veidrodinis karpis svėręs net 14,5kilogramo. Apie 4val.10min. sulaukiau dar vieno, jau trečiokibimo. Ant manojo kabliuko pakibo kiek mažesnis, tik 7.5 kilogramo svėręs auksažvynis. Nelauktai sėkmingos žūklės pabaigoje surengėme fotosesiją ir įsiamžinome su savo laimikiais. Malonus jausmas apėmė įsitikinus, kad didžiųjų karpių populiacija Iglės ežere po visų negandų ir praradimų po truputį atsikuria. Tradiciškai pabučiavęs sugautus karpius paleidau juos atgalios į ežerą“- taip savo nuotykius šioje žūklėje baigė pasakoti karpininkasRimantas Kičas. Kiek vėliau iš Igliaukos gyventojų sužinojau, jog Rimantas prieš dvejus metus įIglės vandenis paleido už savo lėšas nupirktus keliasdešimt kilogramo svorio karpių ir bidoną karpių mailiaus nupirkto Išlaužo žuvivaisos ūkyje. Taigi yra dar pas mus žmonių norinčių ne vien imti, bet ir duoti... Po kelių dienų iš pažįstamo Igliaukos gyventojo sužinojau, kad įkvėpti Rimanto Kičo sėkmės vietiniai žvejai kelias dienas toje pačioje vietoje kantriai laukė savosios žvejo laimės, bet, deja, ji jų taip ir neaplankė. Lauros Kičienės nuotraukos.

Laimikiais ir istorijomis dalinkitės zukle@15min.lt.

Rugsėjo 13-ąją su draugu susiruošiau žvejoti prie Igliaukos bažnytkaimio esančiame Iglės ežere. Ežeras nedidukas, viso labo tik 24 hektarų, tačiau pakankamai gilus, duobėse jo gylis siekia  net aštuonis metrus. Ežero aplinka ir pakrantė nuolat pedantiškai tvarkoma ir puoselėjama, tad vasarą prie Iglės poilsio valandėles mėgsta praleisti daugelis  vietos gyventojų, taip pat ir marijampoliečių. Mėgsta į ežerą sumerkti meškeres ir žvejai laukiantys kuojų, plakių, lydekų, lynų ar karšių kibimo. Patirti šio malonumo atvykome ir mes, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, šįkartą mūsųlaukė didelė staigmena.

Tokio didumo „gelmių paršelių“  sugautų šiame Suvalkijos ežerėlyje, nei mes, nei vietos gyventojai nebuvo matę jau kelis dešimtmečius.

Atvykus į žūklės vietą dėmesį iškart patraukė būrys jaunų žmonių susispietusių aplink  žveją, apsiginklavusį brangia žvejybos įranga. Supratau, jog tai ne eilinis žvejys bando laimę Iglėje, bet žvejų elito atstovas-karpininkas. Beje, tokį vaizdą šio ežero pakrantėje po daugelio metų pertraukos matyti teko pirmą kartą. Priėjus arčiau pamatėme, jog smalsuoliai apžiūrinėja bei aistringai aptarinėja  to žvejo iš Iglės gelmių ištrauktus trofėjus-milžiniškus laukinius karpius.

Lauros Kičienės nuotr./R.Kičas su sūnumi Nagliu įsiamžino su neeiliniu trofėjumi, 12 kilogramų svėrusiu laukiniu karpiu
Lauros Kičienės nuotr./R.Kičas su sūnumi Nagliu įsiamžino su neeiliniu trofėjumi, 12 kilogramų svėrusiu laukiniu karpiu

Tokio didumo „gelmių paršelių“  sugautų šiame Suvalkijos ežerėlyje, nei mes, nei vietos gyventojai nebuvo matę jau kelis dešimtmečius. Mat atkūrus Lietuvos nepriklausomybę piktavaliai žmonės, pasinaudodami keletą metų vyravusia betvarke, tinklais, žeberklais, šakėmis,  taip pat ir elektra, „perkošė“ šį vandens telkinį taip, jog anksčiau įspūdingais laimikiais žvejus mėgėjus džiuginęs ežeras tapo tarsi kokia didelė kūdra, kurioje  gyveno tik per stebuklą išlikę ne itin dideli  mažiau vertingų žuvų egzemplioriai.Ir štai dabar prieš mūsų akis maloni staigmena įrodanti, kad gamta, elgiantis su ja pagarbiai, geba pati „išsilaižyti“ savąsias  žaizdas. Beje, vietos gyventojai pasakoja, kad  pastaraisiais metais jau ir kelias dešimtis kilogramų sveriančių šamų žvejams yra tekę sugauti.

Išsiaiškinau, jog trofėjinius karpius sužvejojęs žvejys Rimvydas Kičas, kilęs iš Igliaukos, tačiau jau daug metų gyvena ir dirba Kaune, o į gimtinę  periodiškai užsuka aplankyti tėvų. Ant kranto pastatytos palapinės pašonėje patogiai įsitaisę sėdėjo  Rimanto „palaikymo komandos“ nariai: žmona Laura, vaikai Smiltė bei Naglis, sesuo Virgita ir tėvas Kęstutis Kičas. Tad susipažinę išsikalbėjome. Ne kasdien pasitaiko proga išgirsti tokio lygio žūklės meistro mintis apie žvejybos subtilybes, iš jo daug ko pasimokyti.

Pasak Rimanto, karpių žvejybajis susidomėjo prieš šešetą metų. Tąkart šaltą lapkričio rytą važiuodamas pro Kauno marias pamatė ant kranto kantriai sėdintį karpinės žvejybos entuziastą, Lietuvos karpininkų asociacijos narį Saulių Navickį. Sužavėjo jo turėta žvejybos įranga, bet dar labiau sudomino tai, kaip Saulius ja naudojasi bei kokį rezultatą sugeba pasiekti.

Kai Rimantas pamatė kokią žuvį, kruopščiai pasiruošus galima sužvejoti, karpių žūklė tapo jo gyvenimo pomėgiu, ar net savotiška liga, manija.

Žvejys pasakoja, jog buvo įdomu stebėti kaip meistras tyrinėja vadinamu markeriu pasirinktos žūklės vietos dugną, atranda reljefo pokyčius, išmatuoja tikslų gylį. Po to tiksliai į pasirinktą vietą sumeta keliolika kilogramų jauko ir tik  tuomet, taip pat tiksliai, į tą pačią vietą metamasalą su kabliuku.

Bet, kai Rimantas pamatė kokią žuvį, kruopščiai pasiruošus galima sužvejoti, karpių žūklė tapo jo gyvenimo pomėgiu, ar net savotiška liga, manija. Anot pašnekovo, visa tai atrodė neįtikėtina, tiesiog kažkokia mistika ir tiek. Tadvyras beveik visą savo laisvalaikį nusprendė paskirti didelių  karpių žvejybos paslapčių tyrinėjimui.

Beje, R.Kičas aktyviai dalyvauja ir žvejų sportiniame gyvenime. Jau keli metai iš eilės jį gali sutikti šalies karpių žūklės „Didelės žuvys LT“ varžybose, o praėjusią vasarą poroje su kolega Gintaru Puzinausku šiose varžybose jis laimėjo pirmąją vietą. Neblogai pasirodyta sportinės žūklės varžybų „Romados taurė 2014“ individualioje įskaitoje. Iš dvidešimt dviejų dalyvių jis buvo septintas.

Žūklė ir krepšinio čempionatas

Žvejas pasakoja, kad seniai svajojo sugauti retą žūklės trofėjų, didelį laukinį karpį, dar vadinamą sazanu. Ir štai svajonė išsipildė visai netikėtai, beje, praėjusio Pasaulio krepšinio čempionato dėka. Mat su draugu Virginijum susilažino dėl dviejų rungtynių baigties ir laimėjo. Tačiau, nenorėdamas per daug  nuskriausti draugo, Rimantas pasiūlė susilažinti dar kartą iš, kaip atrodė tuo metu, neįmanomo dalyko, jog Iglės ežere sugaus didelį laukinį karpį.

Žvejas prasitarė, jog sukirtus rankomis, jis ir pats dar abejojo  galima sėkme, nors iš vaikystės dienų  žinojo, kad ežere kažkada būdavo gausu karpių, tad vylėsi, jog fortūna bus jam palanki.

Tikslingai pasirinktą vietą pradėjau jaukinti, kas kelios valandos mesdamas ten dešimtis kilogramų jauko ir masalų – braškių bei vanilės kvapo baltyminių kukulių.

„Net keletą  metų  ruošiausi pabandyti sužvejoti Iglėje didelį karpį, kruopščiai rinkau iš vietos žvejų informaciją apie sugaunamas žuvis, bet apie karpius nieko viltingo išgirsti netekdavo. Niekas didelių karpių Iglėje nesugaudavo, taip pat nesimatė jų  šokinėjančių iš vandens.

Tačiau lažybos yra lažybos. Išaušus rugsėjo 12-osios dienos rytui, susidėjau visą žūklės amuniciją į automobilį  ir leidausi į kelionę. Atvykęs prie Iglės ežero, pasistačiau palapinę, taip vadinamą „karpininko trobelę“, ir pradėjau tyrinėti ežerą, ieškojau gal kartais žuvis  kur nors dugną rausia, ar pasirodo vandens paviršiuje. Deja, nieko tokio nesimatė, ramu tarsi kapinėse. Tada, paėmęs į rankas specialią meškerę, taip vadinamą markerį, ieškojau dugno perkritimų. Už kelių dešimčių metrų nuo kranto tokią vietą pavyko aptikti. Joje ežero dugnas gilėja iki septyneto metrų.  Taigi  tikslingai pasirinktą vietą pradėjau jaukinti, kas kelios valandos mesdamas ten dešimtis kilogramų jauko ir masalų – braškių bei vanilės kvapo baltyminių kukulių,  mat norint sulaukti sėkmės jauko sudėtyje jų būtinai turi būti.  

Po kurio laiko pasižiūrėti kaip man sekasi atvyko ir antrasis lažybų dalyvis, Virginijus. Sėdim abu, laukiam, jau antra valanda nakties, o judesio jokio. Netekęs kantrybės  draugas išvažiuoja namo, lendu ir aš palapinėn pailsėti.

Netikėtai, apie 4 valandą ryto, pasigirdo įkyrus, bet lauktas signalizatoriaus pypsėjimas, o meškerės ritė, kaip sako karpininkai, važiuoja tarsi patrakusi, negalėjau tuo patikėti. Tarsi kulka skrieju iš palapinės ir staigiu judesiu keliu meškerę į viršų, pajuntu, jog kitam valo gale tikrai ne koks karšiokas, bet didelė,  stipriai besipriešinanti žuvis.  Kova su ja  truko palyginus neilgai, gal apie 15 minučių, bet minutės atrodė kaip amžinybė.

Žuvies būta išties įspūdingos, svėrė ji net  12 kilogramų. Beje, tokį  svorį,  gyvendamas laisvėje, sazanas gali  pasiekti tik maždaug per 25-ius gyvenimo  metus.

Sazanas pagaliau pasidavė,  susitaikė su likimu ir atsidūrė mano graibšte. Žuvies būta išties įspūdingos, svėrė ji net  12 kilogramų. Beje, tokį  svorį,  gyvendamas laisvėje, sazanas gali  pasiekti tik maždaug per 25-ius gyvenimo  metus. Nedelsdamas paskambinau  draugui ir pranešiau apie sėkmę.  Atvykęs jis ilgai negalėjo patikėti tuo ką mato. Kad lažybos vėl pralaimėtos - faktas.

Kiek vėliau ant manojo kabliuko „pasikabino“  keli dideli karšiai, bet karpių kibimo daugiau taip ir nesulaukiau. Būdamas pakilios nuotaikos,  gavęs nemenką  adrenalino dozę nutariau prie ežero pasilikti dar vienai parai. Vėl jaukinau pasirinktą vietą ir kantriai laukiau.Bet dienos metu niekas nekibo, nors  nuobodžiauti man neteko, nes smalsūs  vietiniai gyventojai,  akimirksniu sužinoję apie mano sėkmę, būriais ėjo pasižiūrėti senokai nematytos žuvies, išgarbintos iš jų ežero gelmių.

Pasiliko dar vienai parai

Taip nejučiom prabėgo laikas ir atėjo ramus šeštadienio, rugsėjo 13-sios  vakaras. Pamažu aprimo pūtęs rytų krypties vėjas, o ežero paviršius  tapo tarsi stiklinis, nesimatė nei vienos bangeles. Stebiu jaukinimo vietą ir matau, kad dugnas yra intensyviai rausiamas, vadinasi viskas gerai, jaukas tinka, žuvis maitinasi.

Apie 4 val.10 min. sulaukiau  dar vieno, jau trečio, kibimo. Ant manojo kabliuko pakibo kiek mažesnis, tik  7,5 kilogramo svėręs auksažvynis.

Apie 0 val. 30min. signalizatoriaus cypimas vėl perskrodė nakties tylą, o ritė dūzgė taip, jog atrodė tuoj, tuoj subyrės. Pakeliu meškerę  ir vėl pajuntu galingus dar stipresnės žuvies smūgius. Šį kartą iš gelmių išgarbinamas veidrodinis karpis  svėręs  net 14,5 kilogramo. Apie 4 val.10 min. sulaukiau  dar vieno, jau trečio, kibimo. Ant manojo kabliuko pakibo kiek mažesnis, tik  7,5 kilogramo svėręs auksažvynis.

Smagi fotosesija

Nelauktai sėkmingos žūklės pabaigoje surengėme fotosesiją ir įsiamžinome su savo laimikiais. Malonus jausmas apėmė įsitikinus, kad didžiųjų karpių populiacija Iglės ežere po visų negandų ir praradimų po truputį atsikuria. Tradiciškai pabučiavęs sugautus karpius paleidau juos atgalios į ežerą“, – taip  savo nuotykius šioje žūklėje baigė pasakoti karpininkas Rimantas Kičas.

Rimantas prieš dvejus metus įIglės vandenis paleido už savo lėšas nupirktus keliasdešimt kilogramų svorio karpių ir bidoną karpių mailiaus, nupirkto Išlaužo žuvivaisos ūkyje.

Kiek  vėliau iš Igliaukos gyventojų sužinojau, jog Rimantas prieš dvejus metus įIglės vandenis paleido už savo lėšas nupirktus keliasdešimt kilogramų svorio karpių ir bidoną karpių mailiaus, nupirkto Išlaužo žuvivaisos ūkyje. Taigi yra dar pas mus žmonių norinčių ne vien imti, bet ir duoti...

Po kelių dienų iš pažįstamo Igliaukos gyventojo sužinojau, kad, įkvėpti Rimanto Kičo sėkmės,  vietiniai žvejai  kelias dienas  toje pačioje vietoje kantriai laukė savosios žvejo laimės,  bet, deja, ji jų taip ir neaplankė.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt