Mano karjeros patarimas: jei nemoki – mokinkis save parduoti.
Darbo rinka – kaip ir visos kitos – yra rinka, kur perkamos ir parduodamos paslaugos. Tu, kaip kažkokios srities profesionalas taip pat turėsi mokėti pristatyti save toje rinkoje, įtikinti žmones tavimi patikėti. Tu esi prekė.
Universitetą baigiau 2003 metais. Dirbu IT srityje. Galbūt, jei sieksi karjeros pardavimų srityje, marketinge – tu ir natūraliai toks esi, arba supratai, kad tai svarbu. Bet ten, kur reikia tiksliųjų mokslų išmanymo – esu beveik tikras – natūraliai tai nesigauna. Na pavyzdžiui IT-šnykai, yra per daug užimti žmonės nuliukais ir vienetukais, kad ir pardavimams liktų laiko.
Ir kuo toliau, tuo aktualesnis šis reikalas yra. Šiuo metu, mano profesinės žinios sėkmę karjeroje lemia (subjektyviai) 20% daugiausiai. Visa kita – pardavimai: kaip moku bendrauti, perteikti savo mintis žodžiu ir raštu, kaip susivaldau stresinėje situacijoje, kaip sugebu pasirinkti karjerai naudingus ir kenksmingus žmones, kam ir ką galiu sakyti, kaip gerai suprantu, kada geriau patylėti, kaip įtikinamai kalbu apie dalykus, kurių visiškai neišmanau. Ir daug panašių reikalų. Ir tai svarbu kasdien – darbo pokalbyje, pačiame darbe, neoficialioje aplinkoje su karjerą lemiančiais žmonėmis.
Mokykloje mokiausi matematikos, fizikos, lietuvių kalbos ir t.t. Vieni (tikslieji) buvo įdomu – kiti (humanitariniai, gamtos) – ne taip. Dėkui šių laikų kompiuteriams – dabar ir aš beveik be gramatinių klaidų parašyti galiu. Universitete taip pat – be jokios savęs pardavimo teorijos ar praktikos. Niekur ir niekuomet nebuvo tai akcentuojama. Jokios atskiros disciplinos nebuvo. Ar mokiausi kadanors mano auščiau išvardintų dalykų? Ne!. Ar mokiausi pavyzdžiui užpildyti CV ar kalbėjimo ir elgsenos darbo pokalbyje – ne. O raiškios minties sklaidos? Galbūt, rašinėliai apie Donelaičio, Biliūno ir Maironio poeziją buvo apie tai? Gal kiek ir susiję. Bes su viršininku pirtyje sėdėdamas apie Donelaitį nekalbėsite. Na nebent jau po labai daug alaus ir Donelaitis į kompaniją tinka.
O jei ir šiandien, nei mokykloje, nei universitete niekas nepasikeitė (o iš jaunų ateinančių kolegų matau, kad tikrai nelabai) – turiu vienintelį patarimą, arba problemos sprendimo būdą. Būk socialiai aktyvus. Klasėje – seniūnas. Mokykloje – mokinių prezidentas (jei toks yra). Dėkis prie tų, kurie organizuoja renginius. Važiuok dviračiu aplink Lietuvą. Gelbėk šuniukus ir kačiukus. Vasarą važiuok į Palangą nešiot čeburėkų.
Būk socialiai aktyvus. Klasėje – seniūnas. Mokykloje – mokinių prezidentas (jei toks yra). Dėkis prie tų, kurie organizuoja renginius. Važiuok dviračiu aplink Lietuvą. Gelbėk šuniukus ir kačiukus. Vasarą važiuok į Palangą nešiot čeburėkų.
Stok į kokios nors partijos jaunimo organizaciją, ir mėgink tapti jos lyderiu (jei jau visai su pasirinkimu blogai). Jei esi akiniuotas, nulėpusiomis ausimis, strazdanotas ar ryžas ir bendraamžiai iš tavęs tyčiojasi – tau pasisekė. Tai yra iššūkis. Privalai išmokti su tuo kovot. Lankyk aikido, karatė, sportuok, mokinkis kokią nors retą užsienio kalbą. Dar smarkiau pasinerk į visokią užklasinę veiklą. Kuo daugiau tave gamta apdovanojo išskirtinumu, tuo labiau tau pasisekė. Kuo toliau esi nuo vidurkio – tuo geriau. Būti išskirtiniu yra gerai. Svarbiausia kiekvieną nesėkmę priimti kaip naują iššūkį. Svarbiausia išmokti save parduot. O būdamas visaip kaip aktyvus – natūraliai būsi priverstas viso to išmokti. Galbūt net vienoje iš veiklų rasi tikrą pašaukimą, ir nereikės dirbti nemylimo darbo.
Kai suaugi – nepasikeiti. Suaugę taip pat tyčiojasi, įžeidinėja, pavydi, nekenčia, nori pakenkti. Nėra – rytoj. Nėra – jie nustos, nebesityčios. Tik čia ir dabar. Jei neišmoksi mokykloje – dėl to turėsi problemų universitete. Jei neišmoksi ir ten – turėsi problemų ieškodamas darbo ir kildamas karjeros laiptais. Kuo anksčiau tai suprasi – tuo lengviau bus ateityje. Tapsi įdomus, įvairiapusiškas žmogus, su kuriuos įdomu bendrauti, kuriuo galima pasitikėti ir patikėti. Sėkmės ir nepasiduok.
