Kai n-tąjį kartą zyziau draugei apie tai, kad vėl noriu į Romą (buvau keturis kartus), ji nebeištvėrė: „pasakyk pagaliau, kas toje Romoje tokio...“. Kas? Viskas. Pradedant oru, kuris šiltas. Netgi vėjas, kai leidiesi lėktuvo trapu, švelnus. Miesto kvapas – jis kažkoks kitoks... Garsai, maistas, kava, vynas... Patys italai, daug gestikuliuojantys, paklausus, nuoširdžiai bandantys nurodyt kelią ir tas išsamus rodymas ir aiškinimas, prasidėjęs anglų kalba baigiasi italų... Bet viskas aišku, Romoje neįmanoma pasiklysti – kur beeitum, atsidursi žinomoje vietoje, prie kokio įžymaus statinio.
Nuo ko pradėti susipažinimą su šiuo miestu miestu – aišku, kad nuo Koliziejaus (didžiausias ir seniausias pasaulyje amfiteatras, kuriame vyko gladiatorių, gyvūnų kovos, teatralizuoti vaidinimai). Galima apie jį skaityti, matyti jo nuotraukas, bet statinio didybė atsiskleidžia tik jį pamačius. Artėji prie jo, o jis vis didėja, auga... Bandai įsivaizduoti kiek visko jame, prie jo nutiko, kiek tos sienos matė... Negali patikėt, kad čia tas pats – didingasis Koliziejus.
Visai šalia Koliziejaus – Romėnų forumas – seniausia miesto vieta, kurioje virė gyvenimas, pradedant maisto prekystaliais, viešnamiais, šventyklomis ir baigiant senato posėdžių sale, bazilikomis, triumfo arkomis bei kaiminystėje iškilusia Palatino kalva (imperatorių gyvenamoji vieta).
Iš forumo architektūrinio ansamblio didybės likę griuvėsiais, tačiau net jie žadina vaizduotę ir fantaziją, o anksti ryte saulei apšvietus vaizdą ir ašaras sugeba išspausti (asmeninė patirtis).
Jei žmonėms leista tik grožėtis Romėnų forumu, tai katėms niekas netrukdo ten gyventi. Priešingai, jomis labai rūpinasi įvairios organizacijos, maitina, sterilizuoja (pasveikusias paleidžia atgal), jei reikia – gydo. Teko matyti kaip žmonės su prijuostėmis ruošia daugybę dubenėlių visai šalia Kolieziejaus, tako, vedančio į Romėnų forumą, pakraščiuose, krauna maistą, o link jų elegantiškai traukia katės – didelės, sveikos, blizgančiais kailiukais... Turistai skuba fotografuoti, šurmuliuoja, tačiau kačių tai visiškai neblaško. Tada dar pagalvojau, kad koks didis miestas, net kates čia myli...
Iš Romėnų forumo galima išeiti tiesiai į Mikelandželo suprojektuotą Kapitolijaus kalvą (viena iš septynių Romos kalvų).
Šiandien Kapitolijus yra Romos mero ir savivaldybės būstinė. Į Kapitolijaus kalvą veda didieji Kordonata laiptai (ne iš Romėnų forumo pusės, o nuo Viktoro Emanuelio II paminklo pusės), pastatyti pagal 1536 m. Mikelandželo projektą. Kapitolijaus rūmuose saugoma seniausia pasaulyje senovės marmuro kūrinių kolekcija. Priešais Kapitolijaus muziejų yra Konservatorių Rūmai, kuriuose įsikūrusi miesto savivaldybė. Aukščiausioje Kapitolijaus vietoje stovi Santa Maria in Aracoeli bažnyčia. Į ją veda 124 pakopų laiptai.
Nusileidus nuo Kapitolijaus kalvos dešiniau, link Viktoro Emanuelio II paminklo. Pirmą kartą pamačiau šį paminklą (net nesisako žodis „paminklas“, nes tai didelis, balto marmuro objektas su aikšte, laiptais, fontanais, rūmais...) važiuodama iš oro uosto taksi naktį, tai prilipusi prie lango bandžiau aprėpti visą apšviestą statinį, garsiai sušukau „o kas čia toks – šis grožis“ ir pasižadėjau, kad ryte būtinai prie jo sugrįšiu. Šis paminklas matyti iš daugybės Romos vietų, tai jo praeiti nepastebėjus tiesiog neįmanoma.
Vatikanas – miestas mieste. Į jį nueiti galima nuo Viktoro Emanuelio II paminklo mažomis, jaukiomis gatvelėmis. Tiesa, patogi avalinė tokiems pasivaikščiojimams – būtina. Ir, kad ir kokia patogi ji būtų, kojos pavargsta, todėl labai smagios poilsio vietos gali būti bet kokios bažnyčios, kurių Romoje apstu. Sėdi sau tyliai, dairaisi į meno kūrinius, vėsu, ramu, kojos ilsisi.
Vatikanas – katalikų sostinė, saugojanti neįkainojamą kultūros paveldą. Aikštė, apsupta kolonų, viduryje Berninio obeliskas, Šv. Petro bazilika... Stovint aikštėje apima įvairiapusiai jausmai: nuostaba, kad visą tą didybę sukūrė žmonės ir menkumo jausmas prieš grožį, didingumą...
Į Šv. Petro bazilikos kupolą (projektuotas Mikelandželo) tiesiog būtina pakilti, nes nuo stogo atsiveria Roma, galima suskaičiuoti septynias Romos kalvas, apžiūrėti popiežiaus gyvenamą zoną, į kurią turistai nepatenka.
Tiesa, į kupolą galima užlipti laiptais ir jau pats lipimas tampa nuotykiu, nes lipant ties bazilikos kupolo išlinkimais, atrodo, kad pastatas svyra, krenta žemyn, o pačiame laiptų viršuje turėklų nėra ir prisitraukiama paprasta virve.
Ant pastato stogo galima labai sėkmingai prigulti ir pailsėti, nes nusileidus dar laukia bazilikos vidaus apžiūra (nėra nei vieno suoliuko prisėsti, gal, kad turistai per ilgai neužsibūtų). Bazilikos vidus atima žadą ir tikintiems, ir ateistams. Berninio baldakimas – dievo sostas, perskrostas saulės spinduliais, rodos tik ir laukia į jį nusileidžiančio paties viešpačio... O kur dar ir Mikelandželo Pietos skulptūra, ir jo Siksto koplyčios lubų freskos... Dar bazilikos rūsiai su popiežių palaikais...
Tiesiai prieš Vatikaną – Šventojo Angelo pilis – cilindro formos antikos laikų statinys ant Tiberio upės kranto. Ji buvo ir gynybos objektas, ir pilis, ir mauzoliejus, ir kalėjimas... Sakoma, kad popiežiai jiems neįtikusius oponentus be didelių skrupulų ten įkurdindavo. Beje, įdomus faktas, kad Šv. Angelo pilis yra sujungta su Šv. Petro bazilika požeminiu koridoriumi.
Reikia nepagailėti pusdienio ir nukakti į Romos katakombas – pirmųjų Romos krikščionių susibūrimų, susirinkimų vietas. Nepamirškim, kad krikščionys buvo persekiojami iki pat imperatoriaus Konstantino I laikų. Katakombose pirmieji krikščionys laidojo saviškius, gyvendavo ten. 37 hektarų plotą užimančios katakombos yra kelių lygių, kai kur net 20 m. aukščio. Lankytojams atverta apie 2 km ilgio plotas, o kitur draudžiama eiti. Aišku, atsiranda narsuolių, kurie leidžiasi savarankiškai, tačiau kai kurie ir nebeišlipa į paviršių – tiesiog dingsta tose požemių platybėse. Į lankytojams atvertas zonas turistus lydi gidai, kurie tiksliai žino vedamų žmonių skaičių ir juos vis skaičiuoja. Plotai vėdinami specialia ventiliacijos sistema, suskirstyti mažesniais ploteliais, kur iš vienos zonos į kitą galima patekti tik atrakinus vartus, o praėjus paskutiniam grupės žmogui vėl užrakinami. Visa tai dėl pačių turistų saugumo. Tik nusileidus po žeme pradedi suvokti kaip kraupu būtų ten atsirasti be grupės, o pabandžius įsivaizduoti kaip žmonės ten nakvodavo...
Į katakombas patarčiau eiti nuo Koliziejaus pusės, pro Karakalos pirtis (pakankamai gerai išsilaikęs pirčių kompleksas maždaug miestelio dydžio), link Via Appia antica kelio (antikos laikų romėnų vienas svarbiausių kelių, vedančių į miestą), Via di Porta San Sebastiano gatvele pro Šv. Sebastiano vartus (Aureliano Romos sienos gynybiniai vartai). Jeigu matėtė filmą „Gladiatorius“, kai pagrindinis herojus parvyksta į savo dvarą keliu, apsodintu kiparisais, tai palikus Romos šurmulį ir einant link Kalisto katakombų, vaizdas panašus – žali laukai, ilgas kelias, kiparisai...
Apie Via di Porta San Sebastiano gatvelę – ji paslaptinga, su staigiais posūkiais, nesimato kas priekyje, o šonuose aukštos akmeninės sienos, už kurių gyvenamos zonos, parkai. Eini ja nieko nesuprasdamas kas vyksta už akmeninių sienų, tik augmenija, paukščiai ir aukšti įvažiavimo į privačias teritorijas vartai (Pasivaikščioti po šią gatvę galima su google maps view pagalba.
Panteonas – visų dievų šventykla, antikos statinys su įspūdingu kupolu. Kupole – milžiniška skylė (dievo akis), pro kurią patenka saulės šviesa į statinio vidų. Sakoma, kad stovint po juo susiliejama su dieviškuoju pasauliu.
Gražiausia baroko aikštė pasaulyje – Navonos. Jos centre – Berninio „Keturių upių“ fontanas. Jei teko matyti filmą „Angelai ir demonai“, tai šiame fontane vyko tikra drama. Aikštės pakraščiuose kavinių ir restoranų gausa, todėl apsižvalgyti, pailsinti kojas ir išgerti kavos prie staltiese dengto staliuko, aptarnaujant elegantiškam padavėjui – tiesiog būtina. Tiesa, norintiems parsivežti prisiminimą apie Romą, rekomenduoju nusipirkti drobėje tapytą paveiklas su Romos vaizdais. Navonos aikštėje gausu meno dirbinių pardavėjų, su kuriais labai miela derėti protingą kainą.
Trevi fontanas – viena garsiausių turistinių įžymybių, primena baro barokinio namo fasadą, 26 metrų aukščio. Kol gėrėsitės fontanu, nepamirškit paskanauti keptų kaštonų (juos kepa fontano prieigose). Vaikystėje teko skaityti vokiečių rašytojos knygutę „Raganiukė“ (ten buvo kalbama apie skanius keptus kaštonus) ir ekspermentuoti su lietuvoje augančių kaštonų vaisiais – bandymas ir kepti, ir virti nepasiteisino – kartūs...
Ispaniškų laiptelių aikštė, su nuo jos einančia prabangių parduotuvių gatvele Via Condotti. Nors sakiau, kad ne apsipirkimas domina šiame nuostabiame mieste ir šventvagystė gaišti laiką parduotuvėse, tačiau einant šia gatve kaklą galima išsinarinti – kojos veda kūną į priekį, o galva sukasi ir atsilieka bežiūrint į vitrinas – Prada, Trussardi, Gucci, Armani... Na ir sugeba tie italai siūti rankines... O batai... Pamenu, kai nusivežiau paauglę dukrą-gotukę į Romą su „kerzais“ ir panieka rožinei spalvai bei visokioms „bobiškoms“ silpnybėms, pvz., rankinėms – po dienos Romoje, patį pirmą vakarą, nusipirko lakinius batelius ir lakinį rankinuką-drambliuką...
Maria Maggiore Bazilika, sėdint joje vis spėliojau, ar tikrai lubos auksinės, Respublikos aikštė su šalia esančiom Diokletiano pirtimis... O kur dar Romos požemiai.... Kaip žinia, Roma daug kartų degė, griuvo, buvo sugriauta, smego į žemę... Statiniai buvo statomi senųjų vietoje arba tiesiog vienas ant kito. Yra rasta net trimis sluoksniais vienas ant kito pastatytų namų.
Nepaminėjau picos – ji labai skani. Traški, valgoma be padažų, galima drąsiai užsisakyti tiek kavinėse, tiek nusipirkti iš bet kokios kepyklėlės-rūsio – nenuvils. Itališka duona ciabatta, sūris, vyšniniai pomidorai, vynas... Vakarienė, tiksliau, naktipiečiai (nes iki gilios nakties iš Romos išeiti nesinori), nepakartojami. Kol nebuvau nuvykus į Romą ir neparagavus šviežio Mocarela sūrio (iki tol buvo ragautas Lietuvos parduotuvėse pirktas), galvojau, kad šios sūrio rūšies nemėgstu...
Namuose gerdama kavą žiūriu į paveikslą, parsivežtą iš Romos... Galvoju, kad jau vėl reiktų ją aplankyti. Ir nesvarbu kas ką sako – „kaip galima vėl ir vėl važiuoti į tą pačią vietą, juk tiek daug visokių vietų pasaulyje“. Taip, bet aš žinau, kad Romoje mane aplankys ypatingi pojūčiai, aš gausiu jausmą, kurio nepatiriu jokioj kitoj vietovėj. Ne veltui visi keliai veda į Romą.
Linkėjimai visiems įsimylėjusiems šį miestą, Asta.
