Oh, Italija! Aprašyta, apdainuota, išsvajota... Ir kaip būtų banalu vardinti tai, kas visiems puikiai žinoma iš istorijos, kas skaityta kelionių giduose, kas matyta fotoalbumuose, kas girdėta iš draugų, pažįstamų, keliavusių po šią šalį, įrodinėti tai, kas jau seniai įrodyta... Jos nemylėti neįmanoma, ji abejingų nepalieka! Todėl savo žiniomis apie Italiją, greičiausiai, nenustebinčiau nė vieno, kuris nors kiek akimis, širdimi ir per atstumą myli šią šalį.
O aš keliauju į Romą per „savo“ Italiją... Ir kurioje šios gražios ir vaizdingos šalies vietoje bebūtum, visi keliai veda į Romą. O mano Italija, tokia, kokią ją „turiu“ savo namuose... Pakeliui į Romą pabandysiu sudėlioti savo itališką dėlionę. Ir pirmoji detalė šiame paveiksle būtų A. Vienuolio knyga „Viešnia iš šiaurės“. Nors ir skaityta dar mokyklos suole, iki šių dienų didžiulį įspūdį paliko Genuja – tas „didelis skruzdėlynas“, sinjorina Aldona, daug gražių itališkų žodžių. Dėlioju toliau... Visai kitokia mano „kelionė“ po Italiją buvo, kai į rankas pateko A. Capella knyga „Vedybų karininkas“. Tai buvo kelionė per vaizdingą, kvepiančią, kerinčią Italiją. Be viso to, ir be karo baisumų, ši kelionė buvo be galo „skani“. Iki šiol mėgstu kartoti itališką posakį, kad geroms salotoms pagaminti reikia keturių vyrų – bepročio, kuris gerai išmaišytų, išminčiaus, kuris įdėtų reikiamą kiekį druskos, šykštuolio, kuris įlašintų acto, ir išlaidūno, kuris negailėtų gero aliejaus. Šioje vietoje dėlionę dar labiau papildytų iš virtuvės lentynos ištraukta J. Oliver knyga „Mano Italija“. O čia tai bent! Kvepianti, spalvinga, skani, traški, gaivi Italija. Bruschette, pasta, ricotta, risotto, pizza, lasagne, sorbetto, tiramisu... Dėl itališkos virtuvės ir mažyčio puodelio itališkos espresso kavos, pėsčia nukeliaučiau į Italiją. Bet dabar negaliu, nes turiu toliau dėlioti savo dėlionę. Itališka citrinų tema... Beveik prieš dešimtmetį sesuo iš Italijos mudviem su vyru vestuvių metinių proga parvežė dovanų citrinmedį. Nerealu! Ant jo kabojo 9 mažos citrinos – lygiai tiek, kiek mudviejų santuokai. Ta proga pirmą kartą teko paragauti ir itališkojo limoncello. Mūsų citrinmedis jau didelis ir karts nuo karto džiugina mus skaniomis citrinomis. Tai dalelė tikros Italijos mūsų namuose. Man atrodo, kad net namai pakvimpa Italija, kai citrinmedis pradeda žydėti. Pratęsdama kvapų ir skonių temą, dėlioju toliau... O kur dar iš kelionių lauktuvių parvežtas napamirštamo skonio itališkas vynas, alyvuogių aliejus, kava... O modenos balzaminis actas, be kurio šiandien neįsivaizduoju vasaros sezono salotų. Tai tikras itališkas virtuvės šedevras. Dar mozzarella, basilico ir mano virtuvėje „įsiviešpatauja“ Italija. Dėliodama savo Italiją, mintimis vis artėju prie Romos... Toliau Venecija. Ir jos dalelę turiu savo namuose – vėl gi sesers parvežta mažytė Venecijos karnavalo kaukė. Čia dėlionę dar galėčiau papildyti ir studijų draugės atsiųsta nuotrauka iš šv. Morkaus aikštės – graži, didinga ir tarsi kvepianti pavasariu. Dar iš keletos detalių galėčiau sudėlioti kvepiančią Italiją. Vieną kartą pabandžiusi, iki šiol negaliu atsispirti Moschino kvepalams. Čia kaip perfrazavus posakį – jei ne aš į Įaliją, tai Italija pas mane. Kai kurie kvepalų buteliukai jau seniai tušti, bet jų niekam liesti nevalia – čia „mano“ mažytė Italija. Ir kaip pakeliui į Romą be itališkų dainų... Čia mano dėlionė labi turtinga. Padovanotas bilietas į Toto Cutugno koncertą prieš keletą metų dar labiau sustiprino mano meilę Italijai, italams, italų kalbai ir muzikai. Koncerto metu liejosi ne tik dainos, bet ir ašaros (mano) – buvo taip sentimentalu, taip gražu... Ir kažkodėl po koncerto išsprūdę žodžiai: „Aš vėl noriu į Italiją“ sukėlė juoką, nes aš gi tenai dar nė karto nebuvau. Taip bedainuodama kartu su Toto Cutugno „atkeliauju“ iki Romos. Ir mažytį jos lopinėlį praėjusių metų rudenį randu savo pašto dėžutėje. Toje pačioje, į kurią laiškininkas tik per didžiąsias metų šventes įmeta kokį lašką. Rudeniškas atvirlaiškis... Šiurpuliukai nubėgo visu kūnu, nes jis buvo išsiųstas iš Vatikano. Atvirutėje – šv. Petro aikštė. Kitoje pusėje dailia rašysena išvedžioti linkėjimai iš Vatikano nuo pusseserės, kuri trumpam ten lankėsi darbo reikalais. Tai bent staigmena man! Ir ši mažytė detalė iš pačios Romos širdies man tapo tokia brangi, tokia „sava“... Joje mintimis „lankausi“ kas vakarą, nes šis atvirukas tapo mano vakarinių knygų skirtuku. „Linkėjimai iš rudeninio Vatikano...“ Taip miela skaityti šiuo žodžius. Bet kaip ten sako... Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt išgirsti. Štai tokią Italiją iki pat Romos aš susidėliojau iš mažyčių detalių. Tokia ji mano širdyje... O mintimis nuklydusi į Italijos žemėlapį supratau, kiek dar daug skylių mano dėlionėje, kiek dar daug trūksta detalių, kurios išmėtytos po šią nuostabaus grožio, įspūdingos architektūros, nepakartojamos gamtos ir meilės šalį. Reikia tik nuvažiuoti ir susirinkti jas visas. Tuomet ir užbaigčiau dėlioti „savo“ Italiją. Ir būtinai išsiųsčiau Jums atvirlaiškį iš Romos, tos kuri tokia sava – miela ir artima, nors ir nematyta... Beje, aš neprašau man padovanoti žuvelės – dešimties tūkstančių detalių dėlionės, aš prašau padovanoti man „meškerę“ – ir aš pati tuomet „sužvejosiu“ visas nuostabiausias akimirkas, iš kurių ir sudėliosiu pačią gražiausią dėlionę „Mano Italija. Sava Roma“.
Jolanta
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
