Amfiteatras, tuščia, o aš sėdžiu pirmoje eilėje. Jau vakarėja, pro arkas bando lįsti pilnaties mėnulio šviesa, nors sceną nušviečia keli prožektoriai. Vasariškai šilta, ore sklando ramuma – ta, kuri dažniausiai aplanko prieš triukšmingą audrą. Staiga į sceną įžengia trys aktoriai: vaikinas, mergina ir pagyvenęs vyriškis. Pažvelgia į mane, nusišypso ir sušunka: „Sveika atvykusi į Romą!“, ir vaidinimas prasideda.
Mergina, smulkutė juodaplaukė, degančiomis rudomis akis, šokinėjanti aplink lyg vijurkas, prisistato Beatriče. Vaikinas – Fernandas, netoli trisdešimties, šiek tiek banguotų plaukų, laisvo aprangos stiliaus, panašesnis į naktinio miesto gyvenimo žinovą. Ir trečiasis, kostiumuotasis vyriškis su gyvenimiška patirtimi ir nedingstančia šelmiška šypsena veide – Džepas Gambardela.
Vos aktoriai pajuda į skirtingas scenos puses, aplink juos iškyla Romos miesto dekoracijos: Trevi fontanas, Kapitolijaus kalva, Šv. Petro bazilika, Panteonas, mažoji Vatikano valstybė, Navonos aikštė, La Sapienza universitetas ir tos siauros, jaukios gatvelės, įprasminančios visą istorijos ir architektūros visumą. Nedidelė scena virsta tikra mažyte Roma.
Beatričė, lyg skaitydama manas mintis, puola link fontano, nusimeta batelius ir šoka į jį. Bando kojomis sukelti bangas, o po to apsimesti esanti Silvija Rankin iš klasika tapusio filmo „La Dolce Vita“: grakščia eisena, atmestais už nugaros plaukais, tempiant vandeniu sušlapusius suknelės skvernus. Aš juk visada norėjau tai padaryti! O kiek kartų šis filmas matytas, klausytas ir įsivaizduotas, lyg tai būtų vienintelis sukurtas filmas žemėje! To garsiai nepasakau, tačiau mergina susidrovi ir patraukia link fontano krašto, kur jai ranką ištiesia ir padeda išlipti Fernandas, apipylęs ją gausybe komplimentų. O kaip gražiai jie skamba ausiai!..
Išlipę patraukia į mažą kavinukę, užsisako picą ir karštos itališkos kavos, ir lyg šios vasaros popietės laikas būtų sustojęs, neskubėdami mėgaujasi maistu, o kartu kaip tikriems italams ir privaloma – įnirtingai diskutuoja gestikuliuodami rankomis į visas puses. Juokas ir ašaros – tos, tik iš džiaugsmo, - ir aš galiausiai suprantu, ką reiškia mylimas italų posakis „Dolce far niente“ – malonumas nieko neveikiant. Jaučiu, kaip pradedu atsipalaiduoti, jausti įsivaizduojamo tiramisu saldumą burnoje, kai netikėtai priešais mane, lyg kitapus Trevis upės žvelgtų, atsiranda Džepas Gambardela. Tas pats didžiosios gyvenimo prasmės ieškotojas, atsakymų vis dar tebeieškantis pasaulio kino teatruose, filme "Didis grožis". Ir kuo dažniau jį žiūriu, tuo didingesnis vis tampa!
Susirūpinusiu veidu, lyg svarstydamas didįjį gyvenimo klausimą, kažką sau sumurma, ir staiga pagriebęs už rankos šalia sėdėjusią Beatričę, nusiveda ją į kažkur vykstantį aukštuomenės vakarėlį, primenantį atskirą gyvenimo teatrą: visi jame besilinksminantys stengiasi paversti jį tikru, nors iš tikrųjų jo egzistencija yra mažai ko verta, daugiau įsivaizduojama nei apčiuopiama. Akivaizdu, kad grožis čia šiek tiek kitoks, sintetinis ir žybsintis, kai tikrasis, didingasis slenka ramiomis Romos miesto gatvelių pakampėmis. Ir laukia būti surastas. O kaip norėčiau, kad atradėja būčiau aš! Susirūpinęs Džepo veidas tampa dar rimtesnis, ir pamatęs, kad tai supratusi nerimauti pradėjau ir aš, vienu rankos mostu nutildo iliuzijos muziką.
Visi veikėjai – Beatričė, Džepas ir Fernandas – nugara į mane, pakėlę galvas į viršų, žvelgia į Šv. Petro Baziliką. Net jei gyveni be nuodėmės, šis miestas myli maldas. Ar bent jų girdi daugiausia, glausdamas savyje Katalikų Bažnyčios pagrindinį centrą – Vatikaną. Tyliai jas sau sukalbėję, vėl atsisuka, ir visi trys vienu metu pažvelgia į mane. Vis dar sėdinčią toje pačioje, pirmoje eilėje. Su klausimu akyse, kurio negaliu įskaityti.
Vaidinimas baigėsi. Aktoriai nusilenkė, nematoma uždanga nusileido. Aš niekada nebuvau Romoje. Viskas, ką mačiau – tai mano pačios sutikti žmonės, gyvai ar iš kino ekranų; istorijos, kurias girdėjau iš kitų, ir kurias norėčiau sukurti pati, kai teks galimybė jame apsilankyti. Teatralizuota tikrovė, išgyventa menamai, sutiktų žmonių pavidalu.
Staiga vienas aktorius ištiesia man ranką, ir pasako gražiausią ausiai žodį „attraversiamo“ – eime per gatvę, ar šiuo atveju – iš žiūrovų eilės pakilk į sceną. Pakylu, ir eidama link jų suprantu, kad tai ir buvo tas klausimas. Taip, atsakau, aš jau pasiruošusi aplankyti Romą.
