Dar ir šiandien gyvenu šiltais prisiminimais, kai 2011 metais turėjau galimybę nuvykti į Italiją. Neabejotinai – tai mano svajonių šalis, kur mielas ir gatvės triukšmas, žmonės, ir nepasakomo grožio gamta, architektūra, didinga senove alsuojantys miestai...
Viskas ką matau aplinkui – sava ir miela širdžiai. Nesitiki, kad aš čia, kad galiu pamatyti viską savomis akimis, paliesti, užuosti... Einu Labicana gatve, priešais mane didingas Koliziejus, nejučia nubraukiu ašarą nukritusią ant skruosto „...Ačiū Tau Dieve, kad suteikei man galimybę visa tai išvysti...“ Stoviu, žvalgausi aplinkui, rodos stovėčiau taip visą amžinybę, kad tik kuo daugiau į save galėčiau sugerti visų prieš mane esančių vaizdų.
Prisimenu mielas ir šiltas senukų šypsenas iš balkono, su kuriais susimojavome tiesiog gatvėje, senove dvelkiantį Panteoną, nuostabųjį Trevi fontaną, Navona aikštę ir visą pasakiškai gražią naktinę Romą. Su šypsena prisimenu nuoširdų ir mielą pardavėją mažoje itališko vyno parduotuvėlėje. Norėčiau dar kartą išvysti palmes, kurias aš pirmą kartą pamačiau čia – Italijoje, laurų medžius, mandarinus ir citrinas nokstančius tiesiog gatvėse...
Tiesą apie Italiją rašė Gogolis „...Kas lankėsi Italijoje, gali užmiršti visus kitus kraštus. Pabuvęs danguje, nebenori žemės...“
Nelabai turiu su kuo palyginti – nesu daug keliavusi, tačiau tai šalis, kuri mane įtraukė ir pakerėjo. Šalis, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir į kurią be galo norėčiau vėl , nes tikrai dar daug ko čia nepamačiau.
Norėčiau vėl paslėpti džiaugsmo ašarą nukritusią ant skruosto ir tyliai sušnabždėti „...Ačiū Tau Dieve, kad leidai man dar kartą čia sugrįžti...“
Reda Z.
