Italė – tai mano antra pilietybė. Taip save vadinu nuo keliones į Italiją prieš 7 metus. Ten turėjau pačius geriausius 3 mėnesius savo gyvenime. Vėliau dar 2 metus teko dažnai grįžti ir toliau pažinti italų kultūrą. O mano draugė – grįžo ten gyventi. Pabuvau ir pamačiau nuostabią šalį. Iš visos kelionės gaila tik vienintelio dalyko, kad mainų programoje pasirinkau 3 o ne 5 mėnesių vizitą.
Tam, kad tikrai pažinti šalį, reikia bendrauti su tos šalies piliečiais arba ten gyvenančiais žmonėmis. Turint draugų italų, supranti, kad gyvenimas gali būti kitoks. Supranti, kad jis gali būti lengvas, paprastas, su šypsena ir bendraujant. Užkalbinti visiškai nepažįstamą žmogų gatvėje – neproblema (kas, beje, Italijoje visiškai normalu). Viskas atrodo taip lengva ir paprasta. Ten nėra bendravimo problemų susibūrimuose. Labai smagu žiūrėti, kaip italai bendrauja. Visada su drauge juokaudavome, kad jiems nereikia sportuoti, nes jie „pasportuoja“ kalbėdami, ypač rankomis. Ten žmonės gyvena sau. O tai pajutus norisi dar ir dar kartą ten grįžti.
Per tą laiką mačiau ir didelius miestus ir provincijos miestelius, sutikau didelių miestų ir mažų miestelių gyventojus. O bandant prisiminti kas nepatiko – kažkaip galvoje pradeda švilpauti vėjai.
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
Gatvėse italai laisvi, kiekvienas reiškia save taip, kaip jam tai patinka. Kai išeini į gatvę, patenki į tokį, nesibaigiantį, bet savotiškai malonų šurmulį, kuris labai greitai įtraukia. Mums, pakankamai konservatyvios šalies pilietėms, teko nemažai išbandymų (ypač akims, nes didžiąją dalį mes, žinoma, matėme). Kadangi jie visi labai stengiasi išsiskirti, tai jau tapo natūralu ir niekas į nieką nebado pirštais. Pilnos gatvės keistų žmonių, šurmulys ir staiga pagauni save su šypsena veide.
O italų virtuvė – manau net kalbėti nereikia. Tiesiog privaloma dar kartą suvalgyti picą, picos gimtajame mieste – Neapolyje. Beje tai miestas, kur turistų, bei vietinių gyventojų zonas skiria ginkluota armija. Bet dar smagiau prasmukti į siauras Neapolio gatveles ir pamatyti ten verdantį gyvenimą. Kulkų suvarpytus automobilius, vietinių gyventojų buitį. Kitas pasaulis...
Kai prie visko pripranti, to ima labai stigti, ypač mūsų šaltoje ir pakankamai konservatyvioje šalyje. Per tą trumpą laiką Italijoje patyriau tiek emocijų, patirties ir naujų dalykų, kiek per visą likusį gyvenimą kartu sudėjus. Tad manau suprantama, kodėl taip noriu atgal. Labai pasiilgau tos šalies, jos žmonių, šiltų naktų ir „pastos“ su raudono vyno taure.... O dar labiau noriu visą tai dar kartą patirti kartu su savo vyru.
