Daug apie Romą prirašyta, daug pripasakota ir pridainuota. Apie Trevi fontano romantiškumą, apie Piazza di Spagna egzotiškumą, apie Koliziejaus didybę. Tačiau Roma tai ne tik Piazza Navona, Fontana di Trevi, Piazza di Spagna, Colloseo ir t.t. Roma tai ir Rione Monti, Testaccio, Trastevere, Flaminio. Vietos, kur paminklų ne tiek daug, tačiau pasivaikščiojimai nuostabūs. Vietos, kur sanpietriniai tau neleidžia vaikščioti greitai. Ir ne be reikalo. Vietos, kur matai, kaip parduotuvėse visi vieni kitus pažįsta. Kur ateini iš ryto į barą ir tave pasitinka sakydami: „Ciao, mia stella! Come stai? Oggi come sepmre?“ ir paduoda tau puodelį fantastiško doppio.
Roma tai ne tik save gerbiančios italės, vaikščiojančios su Chanel kostiumėliais ir Luis Vuitton rankinukais. Roma tai ir tos senos močiutės, kurios namuose vaikšto su auksiniais auskarais, menančiais gerus laikus, kurios aplanko kas dieną pažiūrėti, ar teisingai išplovei grindis ir paprotinti, jog lovos kloti negalima, mat čiužiniui reikia saulės ir oro. Močiutės, kurios sugedus vandens šildymui santechniką iš gretimo namo pakvies naktį šaukdamos per balkoną.
Roma tai ir vyrai, kurie gali užkalbinti tave skubant gatve ir pakviesti puodeliui kavos, ar tiesiog į mišias už savo tėvą (tai iš tikrųjų įvyko). Tai miestas, kur padavėjas pamatęs tave kartą, antrą kartą užsukus gali pasakyti, jog tu ta mergina, kuri lankėsi aną vakarą ir paklausti, kaip tau sekasi kelionė. Tai miestas, kur pagyvenęs ilgesnį laiką pradedi galvoti, jog jei šiandien nesusilaukei komplimento, tikriausiai atrodai be proto blogai. Tai miestas, kur kiekviena mergina gali pasijusti ne tik princese, bet ir karaliene.
Muzika Romoje tai ne tik Andrea Bocelli, Eros Ramazzoti, Laura Pausini, Arisa ir t.t. Tai ir gatvės muzikantai, kurie iš tiesų studijuoja muziką ir tiesiog nori prisidurti studijoms grodami kur nors prie Panteono pačius nuostabiausius kūrinius. Tai ir tie patys muzikantai, kurie iš savo kišenės kartas nuo karto susimoka jaukios teatro salytės nuomą, kad tik surengtų dar vieną koncertą nemokamai, kad pamalonintų savo klausytojus. Roma tai vieta, kur nuostabi muzika niekuomet nenutyla.
Roma tai taip pat tas miestas, kur tavo kambario užsakyme gali įvelti klaidą ir liepti išsikraustyti per penkiolika minučių, sakydami, jog daugiau kambarių nėra, o jei norisi miegoti po tiltu – prašau. Tiltų daug. Tačau čia pat atsiranda kas nors iš Romos, kuris nuramina ir suranda tau vietą ilgam, o vėliau nepamiršta pasiteirauti, kaip viskas sekasi ir ar nereikia pagalbos. Ir dar pamoko, kaip nusiderėti kainą.
Nemanau, kad galima sakyti, jog Roma – vien tik pramogos ir malonumai. Į Romą sutelpa keturi milijonai gyventojų. Būtent dėl to į tokį miestą sutelpa ne tik džiaugsmas, bet ir visi nesklandumai. Tai kontrastų miestas. Svarbiausia pamatyti, kaip visa tai kartu dera, nepasimesti ir nemokyti italų gyventi savoje šalyje.
Aš mačiau nemažai, pajutau nemažai, tačiau nebegaliu to paleisti iš rankų ir tuo labiau iš širdies. To, ką jaučiu Romai, jokiais žodžiais paaiškinti neįmanoma. Nors ir papasakojus draugui, kaip noriu aplankyti kiekvieną paminklą iš naujo, jis nusišypsojo ir pasakė: „Dovile, per 2000 metų niekas nepasikeitė, nemanau, kad kas pasikeitė nuo tavo išvykimo“, jis taip pat suprato, kad prie tokio grožio priprasti negalima, o į širdį įsidėti ryškesnę monumento nuotrauką visuomet gera.
Roma nėra tiesiog miestas. Roma yra atmosfera. Roma yra jausmas. Ir nors šis pasakojimas nėra parašytas to tipinio motyvacinio laiško forma, manau, kad jis atskleidė, kaip man svarbu ten sugrįžti. Taip, tai miestas, kuris palaipsniu pavirsta gyvybiškai svarbiu.
Dovilė Bendžiūtė
