Kartais sapnuoju kaip ramiai sėdžiu ant žolės ir matau prieš akis Koliziejų. Arba šiltą vasaros dieną sėdžiu ant Trevi fontano ir tiesiog stebiu žmones – skirtingų tautybių, odos spalvos, religinių pažiūrų. Panteonas, Palatino kalva, Romos Forumas, mano sapnuotieji Koliziejus bei Trevi fontanas – tai vietos, į kurias žiūrėjau, kurias rijau akimis tik televizoriaus ar kompiuterio ekrane. Įvairios laidos apie lankomiausias Pasaulio šalis, populiariausius miestus, įspūdingiausias lankytinas vietas mano galvoje ir širdyje sukūrė svajonę, kurią degu noru išpildyti – aplankyti savo išsvajotąją Romą!
Klausiate, kodėl būtent ją? Mane vilioja Romos architektūroje persipynęs Renesansas, Neoklasicizmas, Barokas, pastatai, kurie slepia ir visų žinomas, ir, galbūt, niekada nesužinotas istorijas tų laikų, kai Romos gatvėmis vaikščiojo pats Cezaris, kai dešimtys tūkstančių žiūrovų traukdavo į Koliziejų stebėti Gladiatorių kovų. Visada, kai lankausi man nežinomoje vietovėje, aplankau joje įsikūrusias bažnyčias, o Romoje jų net keli šimtai, tik spėk dairytis! Na, ir žinoma, jei turėčiau galimybę nukeliauti į Romą, nepraleisčiau progos aplankyti Vatikano – mažiausios valstybės Pasaulyje, kurioje įsikūręs pats Popiežius.
Turiu žmogų, be kurio visa Romos didybė nublanktų, jeigu nelaikyčiau jo rankos savojoje. Noriu jam duoti, dovanoti, skirti viską, ką žmogus gali duoti žmogui. Noriu su juo kelionės tam, kad ne mano dvi, o mūsų keturios akys pamatytų tai, apie ką daug metų svajota, kūnas pajaustų karštą Italijos orą, rankos panirtų į šaltą Trevi fontano vandenį, o akys nuolat bėgiotų nenuspėjamomis Romos gatvėmis, jog būtų gaila net sumirksėti, kad netyčia kažko nepraleistum. Man Roma yra sava tuom, jog ten gali sutikti žmonių iš bet kurio Pasaulio kampelio. Gali pasitiesęs pledą atsigulti pievoje ir visada prieš akis matysi kažką įspūdingo – ar tai būtų Koliziejus, ar paprastas itališko tipo namukas, tačiau ir jis savyje turi kažką nepaprasto, neatrasto, kvepiančio Italija. Mane žavi nuostabi Romos architektūra, gamta, itališkas maistas. Norėčiau ramų vasaros vakarą atsisėsti su savo žmogumi jaukioje italų kavinukėje ir suvalgyti porciją tikrų itališkų makaronų, nes beproto juos mėgstu. Bet valgiau tik lietuviškų, todėl, manau, itališki tikrai išvestų iš proto.
Esu pilna energijos, svajonių, vaikiško noro pamatyti, užuosti, paliesti, pajusti visu kūnu ir visa siela tikrąją Romą. Savą Romą, kurioje neskaičiuoji laiko, o į viešbutį grįžti tik pavalgyti ir miegoti. O tekant saulei atsikeli be žadintuvo, nes tave keltis ragina noras atrasti vis kažką naujo. Lipti į metro, troleibusą ar tramvajų ir išlipus vis naujoje vietoje fotografuoti viską, kol išsikraus fotoaparatas.
Visada domėjausi istorija, todėl, manau, kad esu verta palyginti nuotraukas knygose su realybe ir įkvėpti tikro, gryno Romos oro, o ne stebėti vaizdus per televizorių. Noriu pabendrauti su tikrais italais, kurie išmokytų mane gaminti skaniausius Pasaulyje makaronus, kepti įsimintiniausio skonio picą tam, kad grįžus į Lietuvą, galėčiau artimiesiems perteikti nors lašelį tikrosios Italijos, tikrosios Romos. Tikiu, kad turėsiu galimybę nuvažiuoti į savo išsvajotąjį miestą ir mano sapnai išsipildys – sėdėsiu ant Trevi fontano, nuleidusi kojas į šaltą vandenį ir žiūrėsiu į giedrą Romos dangų.
