Seniai seniai, Romoje gyveno maža mergaitė...Tikiu, jog ta mergaitė ir buvau aš, nes noras aplankyti Italiją ir jos sostinę Romą, yra beprotiškai stiprus, kartais nepaaiškinamas sveiku protu. Tikriausiai dėl to desertui visuomet renkuosi TIRAMISÙ, o pagrindiniam patiekalui INSALATA CAPRESE. Dievinu Itališką virtuvę, kalbą ir kultūrą!
Visuomet norėjau pakeliauti po visą Italiją, ne tik užsukti į Romą ir pažiūrėti į žymųjį Koliziejų. Žaviuosi Italija, jos kultūra, o Roma tik dalis to, ką ji turi. Nepamirškime, gražiosios Florencijos, kurioje pagal UNESCO, slepiasi trečdalis viso pasaulio architektūros ir dailės lobių. Juk jos gatvelėse 1817 metais klaidžiojo garsusis prancūzų rašytojas Stendalis ieškodamas įkvėpimo. Įsivaizduok save, vaikštantį tomis pačiomis, saulės nutviekstomis, gatvelėmis, žvelgiant į tą šimtmečius menančią architektūrą. Nepakartojamas jausmas!
O kur dar gražioji Venecija, vietinių dar vadinama Adrijos karaliene? Proga išvysti tokį gražų miestą pasitaiko labai retai. Šį miestą ant vandens sudaro 117 salelių, kurias jungia 409 tiltai. Sunku ir įsivaizduoti, kiek meilės spynučių gali būti užkabinta ant šių tiltų turėklų! Ir kaip smagu būtų plaukti laivu šiais kanalais, juk tuomet atsiveria gražiausi miesto vaizdai.
Judant į Italijos pietus atvyktume į Romą. Tai ji, atlaikiusi tiek šimtmečių, vis dar mena savo istoriją. Pastatų didybė, laisvės, sumišusios su picos ir makaronais, kvapas ir besiveržiančios italų emocijos – taip aš įsivaizduoju savo svajonių Romą. Nepradėsiu vardinti visų žymių objektų, stugsančių ant septynių kalvų, jų tiek daug, o papasakoti viskam neužtektų nei laiko nei skaitmeninio popieriaus lapo. Ir tikriausiai pažinti Romai, kaip ir visai Italijai, neužtektų vienos kelionės, bet nors truputį apčiuopti jos kultūrai laiko tikrai pakaktų.
Kaip jau minėjau Italija, tai ne tik Roma. Jei keliausite nuo Romos link Neapolio atrasite Pompėjos vaiduoklių miestą, seniai seniai užklotą išsiveržusios lavos paklode. Vaikščioti sustingusios lavos plytelėmis padengtomis gatvelėmis ir jausti ore tvyrantį, prieš 2000 metų gyvavusį, gyvenimą yra neįtikėtina ir stulbinama. Įspūdinga pastatų architektūra ir freskomis papuošti jų fasadai.
Kaprio salai apibūdinti tiesiog nerandu žodžių. Tai rojaus kampelis žemėje, kviečiantis atrasti ramybę gyvenime. Dangus, žydras kaip safyras, metantis savo atspindį į jūrą, gatvelės grįstos plytomis, kuriomis kadaise žengė senojo imperatoriaus kojos. Ar yra gražesnių vietų pasaulyje? Tikriausiai, kad taip, bet kiekvienas iš mūsų susikuriame savo rojaus kampelį, tokį, kokio reikia mums. Ir tikiu, kad Kaprio sala – mano dangaus lopinėlis žemėje.
Kartais svajonės gali atrodyti lyg iš pasakų šalies, tačiau svajonės pildosi ir niekada negali žinoti, kada Tavo norai virs realybe. O aš tikiu, kad galbūt šį kartą mano senai svajonei bus lemta išsipildyti.
