Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Sava Roma“: Vaikystės svajonių, amžinasis miestas

Roma
Roma
Šaltinis: 15min
0
A A

Vienas įžymus, visiems pažįstamas rašytojas, parašė: "Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą". Mano svajonė yra aplankyti "Amžiną...

Vienas įžymus, visiems pažįstamas rašytojas, parašė: "Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą". Mano svajonė yra aplankyti "Amžinąjį miestą".

 

Sunku būtų paprastais žodžiais apibūdint kuo man yra, ne be priežasties vadinamu vienu iš civilizacijos lopšiu, miestas  - Roma. Tai nėra tiesiog miestas. Asmeniškai man, tai yra kažkas daugiau. Kažkas tarp mano vaikystės svajonių, paauglystės vaizdų ir pilnametystės tikslų. Vaikystėje, suklupęs iki gilių naktų prie knygų, kaip žmogus kenčiantis nuo troškulio, bandžiau numalšint savo susižavėjimą, istorijomis apie senovės Romos Imperija. Jos didingumas, civilizacija, karai, imperatoriai, papročiai, kultūra - viskas, buvo tiesiog stulbinamai įdomu. Visa vaikystė buvau įsitikinęs, kad netgi tėvai suteikė man panašu vardą, atiduodant pagarbą Romos įkūrėjams, broliams Romului ir Remui. Vėliau televizija, internetas padėjo man vizualizuot mano fantazijų piešinius. Ekrane galėjau pamatyti didingąjį Koliziejų, kuriame gladiatoriai, prieš sutinkant savo mirtį, imperatoriaus, patricijų ir plebėjų džiaugsmui sušaukdavo "Ave Cesar!".  Triumfo arkas, pro kurias žygiavo kadaise, po pergalingų kovų imperatoriai, karvedžiai ir jų galingos armijos. Girdėjau, kad žmonės meta monetas į vieną nuostabiausių pasaulyje Trevi fontaną, kiekvienas tikėdamasis, kad išsipildys jo svajonės ir jisai būtinai dar grįš į šį gražiausią miestą. Pats irgi svajojau, kad kada nors ateis toks momentas, kai galėsiu įmest į jį ir savo monetą, žinodamas, kad išsipildė vieną mano vaikystės svajonių.

 

                Kodėl man Roma yra sava?

Nuo pat vaikystės mane kažkas suvedinėjo su Italiją. Žodis "Roma" mane lydėjo visada. Būdamas vaikas, kieme vaikai ir dažnai yra daroma, nevadindavo manęs mano pilnu vardu. Kreipdavosi tiesiog - Roma. O kartais dar norėdami papravardžiaut vadindavo "Ramazzotti",  tuo metų net nežinodami , kokio puikaus atlikėjo pavardę jie naudoja. Visada, kiek save prisimenu, mano mėgstamiausiu patiekalu buvo lazanija. Apskritai itališka virtuvė, tai kažkas tokio, kuo negalima aprašyt tiesiog žodžiais. Tai skirtingi pojūčiai, skoniai ir jausmai. Italija, tai ne tik picos gimtinė.  Bet ne vardas, maistas, knygos, istorija, ar filmai man primindavo apie šią šalį, bet ir šventas dalykas italams - futbolas. Mano tėvas, nors ir žaidė kadaise futbolą Ukrainos jaunimo rinktinėje, atvykęs kartą į Lietuvą, įsimylėjęs lietuvaitę, pasilikęs ir susilaukęs su ją sūnaus, taip ir nesugebėjo jo užkriesti šituo žaidimu vaikystėje. Sūnus pasirinko krepšinį. Bet vėliau visgi, mano pažintis ir domėjimasis futbolu prasidėjo būtent nuo itališkos komandos. Kurios garbei, kaip ir mėgo pasakoti, buvo pavadintas mano draugas, Juventas. Su juo mes pradėjome domėtis, ieškoti informacijos, sekt naujienas iš Italijos futbolo pasaulio. O kad būtų kažkokia rivalizacija tarpusavyje ir būtų įdomiau, kokia komanda palaikymui manote galėjau pasirinkti? Tiktai AC Roma. Ir vėl Roma atsirado mano gyvenime, tapo sava.

Studijuodamas universitete, pradėjau kartais lankytis naktiniuose klubuose. Nuo gimimo tamsių plaukų, pietietišku  bruožu simpatiškas vaikinas, aplinkiniu kartais buvo priimamas už kokį italą studentą. Priimdavau tą žaidimą, bet ir iš karto išsiduodavau. Pažįstami tik pora žodžiu itališkai, iš karto išduodavo mane. Tada pasiryžau išmokt šią gražią kalbą. Pora mėnesių prasimokęs, išmokau tik elementarių žodžių ir sakinių, užtat galėjau pažint visą tos tolimos, bet ir tuo tarpu artimos man, kalbos grožį. Deja, dėl laiko stokos, užmečiau tolimesnį kalbos pažinimą, vis atidėdamas geresniam laikui tesimą. Bet tikiu, kad nuvykęs į Italiją, išgirdęs aplinkui tos kalbos šurmulį, tikrai grįžčiau pasisėmęs ryžto tęst šios kalbos mokslus.

 

                Italija. Amore. Meilė.

Aš tikiu meilė. Tikiu, kad kai du žmonės, kuriuos suvedė likimas, pamilsta vienas kitą, tarp jų įsižiebia vienas galingiausių dalykų pasaulyje - meilė.

Italija man visada asocijavosi su meile. Romeo ir Julijos, Kleopatros ir Marko Antonijaus istorijos, įkvėpė ne vieną žmogų šiame pasaulyje. Kai dėl meilės gali paaukoti netgi gyvenimą, kai nieko nėra tau pasaulyje svarbiau už kitą žmogų. Bet pagal mane, meilė, tai tas jausmas kai nori gyventi amžinai, būti su tuo žmogumi, pildyti jo svajones, dalintis su juo savo džiaugsmu. Neseniai pats sutikau tokį žmogų. Ta mergina mane pakerėjo nuo pirmos minutes mūsų bendravimo. Esant su ja, laikas tarsi sustoja, o bendravimas yra toks lengvas, kad netgi atrodo kai aš pradedu sakinį, jinai užbaigia, o mintis išlieka ta pati. Jausmas toks, kad ilgai laukei tokio žmogaus, kad esam pažįstami iš praeito gyvenimo. Tarpusavyje atradome, kad tiesiog degame keliavimu. Nors didžiausia jos svajonė yra aplankyti Prancūzijos sostinę, o mano Italijos, abu tiesiog sapnuojame apie Veneciją. Tikiu, kad išvykę į Romą ir pamatę Veneciją, tai taptu magiškos meilės istorijos pradžia. O paskui galėčiau savo mylimą žmogų paimt ir parodyt jai Paryžių, kad išpildyčiau jos svajonę. Ši išvyka į Romą taipogi mums leistu pabūti ilgiau kartu, nes dėl mano darbų apimties ir jos įtemptu mokslu, kol kas turime labai mažai laiko praleisto vienas su kitu. Norėčiau kartu su ją užeit į mažą trattoria, užsisakyti tikros itališkos picos, itališko vyno ir pajaust tikros Italijos dvasią. Atsidūrus ant Ispanijos aikštės laiptu, panašiai kaip Audrey Hepburn herojė filme "Itališkos atostogos", mėgautis skaniausiais itališkais gelato - ledais. Norėčiau kartu su ja atsidurti mažiausioje, bet vienoje įtakingiausiu valstybių pasaulyje - Vatikane. Pajaust Šv. Petro aikštės didybę, pasigrožėt vieną gražiausių pasaulyje bazilika, kur slypi Rafaelio, Mikelandželo ir kitų dydžių meistrų darbai. Pamatyti tą vamzdį, iš kurio kartais einant dūmams, visas pasaulis stebi užgniaužęs kvapą. Žinau, kad visoje Romoje galima rast didžiojo meistro Berninio darbus. Pasijusčiau kaip Barnaba, puikiai suvaidinto vieno mėgstamiausiu aktoriu - Adriano Celentano, herojus iš filmo "Innamorato pazzo", rodydamas Romą įspūdingo grožio Ornelos Mutti suvaidintai princesei.  Galbūt ir aš galėčiau pasijaust tokiu gidu, rodydamas vieną geriausių Berninio darbų, Tritono fontaną, savo princesei. Dar beprotiškai norėčiau, pamatyti įžymųjį Panteoną. Kadaise buvusia Romos Imperijos dievų šventyklą, o šiuo metu katalikiškąją bažnyčią.  O galbūt Santa Maria in Cosmedin bazilike, prie "tiesos burnos" statulos galėčiau patikrint ar mūsų jausmai yra tikri, ar nėra melo. Pamatę Šv. Angelo pilį, prisimintume vaizdus iš filmo "Angelai ir demonai". Galbūt stovėdamas ant Forumo grindinio pajausčiau, tas emocijas, kurias jautė Julijus Cezaris, stovėdamas tenai prieš daugiau negu 2000 metų. Romoje kaip niekur kitur, gali pajaust visus buvusius amžius, nes turbūt niekur kitur pasaulyje, jie nepaliko tiek pėdsakų po savęs.

Jeigu mums pasisektų, galbūt būdami taip vadinamoje "Jūrų nuotakoje", Venecijoje ir plaukdami romantiškąja gondola, išgirstume gondolierą tariant tuos magiškus žodžius "Amore, amore...". Tikiuosi mums pavyktu pereit vienu nuostabiausiu tiltų Italijoje, "Ponte di Rialto", kuris traukia visus atvykusius į Veneciją. Taip pat labai norėčiau padaryti nuostabių nuotraukų San Marko aikštėje, kur tikrai išgirsčiau vieną maloniausių garsų pasaulyje, savo princeses juoką, kai ją užpuls visada ten esantis balandžiai. Visi pabuvoję Venecijoje, pasakojo apie įstabaus gotiško grožio, vietos Dožų rūmus. Iš kur išrinktas Venecijos valdovas sveikinosi su tauta. Labai norėčiau pamatyti tai viską savo akimis.

 

Apibendrinant, visgi kodėl man Roma yra tokia sava? Atsakymas slypi, kažkur viduje. Neesu niekada iki šiol buvęs Italijoje, bet jinai lydi mane visą mano gyvenimą. Todėl laikau ją tokia sava. Tikiu, kad viename iš praeitu gyvenimu, buvau kažkaip susijęs su šią nuostabią šalimi. Galbūt buvau Romos Imperijos legionieriumi, o galbūt paprastu stiklo pūtiku iš Murano? Žinau tik viena, laimėjus šitą konkursą, išsipildytų vaikiškos svajones ir  mano sapnai virstu realybe. Pasikeistu ne tik mano, bet ir artimo man žmogaus gyvenimai. Galbūt tai taptu dar vienos nuostabios meilės istorijos pirmuoju puslapiu.

 

Romualdas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Vaikystė
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt