Kada įsimylėjau Romą? Kai pamačiau ją kine. Nerealus jausmas ją atpažinti kaip vieną iš juostos aktorių: visada aristokratišką, elegantišką, fotogenišką ir, žinoma, greitakalbę. Niekada nebuvau šiame mieste, bet galiu pasidalinti ryškiais įspūdžiais, kuriuos veriu it karolius ar žemuoges ant smilgos po kiekvieno Romos pasirodymo kine.
Ne vienas pasiskolino Federico Fellini burtažodį Romai apibūdinti „La Dolce Vita“ („Saldus gyvenimas“), ne vienas nuvykęs ieško šelmiškos Via Veneto ar mini čia siautusį Paparazzo. O man Romos perspektyva visada bus tokia, kokia atsivėrė šiame filme malūnsparniu skraidinant milžinišką Jėzaus statulą: nuščiuvusi, didinga, juodai-balta ir švelniai melancholiška.
Be abejo, „La Dolce Vita“ dovanojo ir nuo Romos įvaizdžio neatskiriamą maudynių Trevio fontane kadrą. Tačiau ar visi atmena sceną prieš Silviją vaidinusiai Anitai Ekberg naktį įbrendant į fontaną? Ji vienoje siauroje gatvelėje, kiek primenančioje Vilniaus senamiestį, randa gailiai miauksintį katinėlį baltu kailiuku ir paprašo ją lydinčio Marcello rasti vargšui padarėliui pieno. „Roma pilna kačių. Jei mes taip kiekvienam ieškosim pieno.., - bamba M.Mastroianni vaidinamas personažas, visgi eidamas ieškoti ko paprašytas. O Silvija tuo metu užsikelia kačiuką ant galvos ir ima artintis prie Trevio fontano. Būtinai, būtinai ieškočiau Romoje kačiuko – pakartoti sceną su juo būtų paprasčiau, nei fontane, iš kurio turistus, girdėjau, reguliariai gainioja karabinieriai.
Kai porelė minėtame filme apsikabina fontane, ją stebi picos išvežiotojas, pastebėjote? „Užmegzti romaną su picomis ir spagečiais“, - štai ko į Romą važiavo Elisabeth Gilbert, pagal kurios knygą pastatytame filme „Valgyk. Melskis. Mylėk“ pagrindinį vaidmenį atliko Julia Roberts. Mmm, būtų smagu pakartoti spagečių, picų, šparagų, vyno ir, žinoma, ledų dorojimą sklaidant itališkus laikraščius ir nestovint eilėse prie bilietų nei į vieną muziejų, na, išskyrus Romos nacionalinį makaronų muziejų, kaip prisipažįsta herojė. Bent jai to pakako, kad jos „gyvenimo viduryje išsiveržtų fontanas“.
Ledai, kuriais smalyžiavo J.Roberts personažas Romoje, itin priminė ir ledus Audrey Hepburn rankose filme „Atostogos Romoje“. Pasprukusiai iš karališkų rūmų jos vaidinamai princesei jie ir „Vespa“ tapo tikrais svaiginančios laisvės ir bundančios meilės simboliais. Romos,meilės miesto, veidai kine skirtingi: užtektų palyginti jausmų gamą, pavyzdžiui, Woody Alleno filme „Į Romą su meile“ ir juostoje „Talentingasis misteris Riplis“... Tik gaila, kad Vespos užgožė dviračius, taip jaukiai įamžintus „Dviračio vagyse“. Iš pastarojo filmo stipriai įsiminė Romą merkiantys lietūs. Italijos sostinėje būtinai reikėtų pastovėti lietuje su paltu ant galvos, kaip tas dviračio ieškantis didžiaakis berniukas.
Vienas paskutinių iš suvertų karolių apie Romą kine – į miesto centrą pas aklą vienuolę atskridęs skaisčiai rausvas flamingas. Galbūt gyvenimas Romoje ir nebe saldus, tačiau pasiutiškai gražus, kaip juostoje „Didis grožis“. O kinas apie Romą nemeluoja, esu tikra.
