Lapkričio 2-ą dieną, aplankę kapus, grįžinėjome iš Rokiškio į Vilnių, prie Utenos pastebėjome įtartinai važiuojančią mašiną, bet iš karto nekreipėme dėmesio.
Galiausiai, privažiavę Molėtus, įsitikinome, kad kažkas vairuotojui negerai. Kolona mašinų važiuoja iš paskos, bijodama lenkti. Paskambinau 112, atsiliepė pana. Susakiau jai problemą, tuomet sujungė su VPK, vėl policininkui viską sudiktavau. Padėkojo, sako – užregistruosim.
Važiavome tai mašinai iš paskos, laukdami policijos. Kad jei ką, neduok dieve koks nelaimingas atsitikimas, galėtume padėti. Tai važiavome iki Vilniaus.
Didžiojoje Riešėje vėl paskambinau 112, atsiliepė vaikinas. Visas nepatenkintas. Paprašiau, sujunkite su policija. Jis atsakė, kad taip nejungia. Aiškinu: skambinau prieš 20 min. Jis man atkirto, kad iš mano telefono niekur neskambinta.
Galiausiai sujungė su VPK, vėl viską iš naujo išaiškinau ir pasakiau, į kurią pusę važiuojame. Ir kad vis dar sekame iš paskos. Sankryžoje ties Santariškėmis ir Bajorais, nesulaukęs žalios rodyklės signalo, keistuolis pradėjo (kreivai – red. past.) važiuoti, vos nesukėlė kelių mašinų avarijos.
Toliau sekėme iš paskos, net kai pasuko į Santariškių gatves <...>. Taip atsidūrėme prie Baltupių IKI parduotuvės. Šiaip ne taip prisiparkavę stebėjome tą mašiną. Laukėme, kol išlips vairuotojas. Gal po kokių 6 minučių prasiveria durys ir matome, kad kažkas bando išlipti iš mašinos. Vairuotojas girtutėlis, net kominis, nesiorentuoja aplinkoje.
Nukeliavo į parduotuvę. Bandė eiti tiesiai, bet nesigavo. Apėjo ir visas stoteles, ir visas mašinas, kol pataikė į parduotuvės duris. Pastebėjome patrulių mašiną, privažiavome prie jos. Joje sėdėjo du policininkai ir viena pana, kuri pildė kažkokį dokumentą (protokolą – red. past.).
Mano vyras priėjo prie policininkų ir pasakė, kad ten girtas vairuotojas, kad sekėme tokį kelią, kad du kartus skambinome į 112.
Tai policinkai, ko gero, iš mandagumo nosį krapštydami atsakė: registruosim.
Tai buvo paskutinis lašas. Jie juk dviese. Juk galėjo vienas likti su moterimi toliau pildyti (protokolą), o kitas nueitų prie girto vairuotojo ir iškviestų kitą ekipažą. Bet pareigūnai nė krust.
Palaukę porą minučių nutarėme, kad atlikome savo pilietinę pareigą. Kad bandėme apsaugoti ir įtartiną vairuotoją, ir kitus eismo dalyvius. Pranešėme policijai, kuri galėjo papildyti biudžetą kokiais 3000 Lt.
Reziumuojame: LIETUVOJE SU POLICIJA – TRAGEDIJA. 40 minučių laukėme, kol pasirodys policija. O pareigūnai nesugebėjo paskambinti ir patikslinti, kurioje vietoje yra potencialus žudikas.
Baisu. Trys bandymai sulaukti pagalbos iš policijos, o rezultatas nulinis. Laimei, visi liko gyvi, o mes – labai nusivylę. Neveltui tiek išprievartaujama, nužudoma ir t.t. Kur to nebus, jei nutiko ir mano papasakota skaudi istorija.
